Nėra kito jausmo, turinčio tiek daug skirtingų apibūdinimų bei išraiškų, kaip meilė. Kiekvienas ją suvokiame ir suprantame, bei patiriame kitaip. Mano meilės suvokimas keitėsi su amžiumi ir patirtimi.
Pati pirmoji meilės forma, kurią patiriame, tai – įsimylėjimas, kuomet atrodo, kad niekas pasaulyje dar nėra išgyvenęs tokio stipraus jausmo, kai absoliučiai pasikeičia visas pasaulis ir žmonės, o labiausiai tu pats ir tas žmogus, kur įsimylėjai. Mane stiprus įsimylėjimas aplankė kai man buvo 18 metų. Maniau, kad tai ir yra tikroji, lauktoji meilė, tokia, apie kurią skaičiau romanuose, kuri yra tobula ir niekada nesibaigia. Tik vėliau supratau, kad iš tiesų buvau įsimylėjusi ne žmogų, o pačią meilę, jos iliuziją, kokią susikūriau pagal romantiškas knygas ir filmus. Manau, jauniems žmonėms turėtų būti uždrausta skaityti meilės romanus, nes jie sukuria klaidingą požiūrį į meilę, ir jie pradeda tikėti, kad tereikia sulaukti tau skirtosios puselės ir viskas vyks savaime, be jokių pastangų, gražiai, tobulai, idealiai. Kurį laiką tuo tikėjusi, suabejojau – o kas, jeigu ta mano puselė gyvena kur nors kitame žemyne ir mes niekada taip ir nesusitiksime? Vėliau supratau, kad tai tėra tik gražus mitas. Anksčiau, ar vėliau ateina laikas, kai tenka suderinti romantinį požiūrį į meilę su realybe. Tiesa, mano atsisveikinimas su idealizuotu meilės paveikslu buvo skausmingas, aplaistytas ašaromis, tačiau po to pasidarė daug lengviau. Nustojau tikėti, kad yra šimtu procentų tavo poreikius, asmenybę atitinkanti puselė ir supratau, kad meilės jausmas neprivalo būti tobulas, jis nuolatos keičiasi, todėl pasidarė lengviau priimti savo draugo trūkumus, nes jis juk nėra ir neprivalo būti tobulas, kaip negali ir santykiai būti tobuli.
Vėliau supratau, kad meilė nėra vien tik romantika, jausmai ir aistra. Meilė – tai ir įsipareigojimas, rūpestis ir pasiaukojimas. Tai yra brandžios meilės išraiškos, meilės, kuri ateina po susižavėjimo ir apakimo stadijos, tada, kai pamatai, koks iš tiesų yra šalia tavęs esantis žmogus, ir koks esi tu pats ir nepaisant visų trūkumų priimi jį ir įsipareigoji juo rūpintis ir mylėti. Būdamas poroje gali apie save sužinoti tokių dalykų, kokių būdamas vienas net neįtartum. Kurdamas santykius pamatai, kiek egoizmo turi pats ir kitas žmogus ir svarbiausia yra, kad abu žmonės siektų nugalėti savo egoizmą, leisdami vienas kitam būti netobuliems.
Tad kokia yra visą gyvenimą trunkančios meilės paslaptis? Paklausus auksines vestuves atšventusių porų išgirsti, kad tai yra sugebėjimas atleisti ir pamiršti nuoskaudas. Kita pora pabrėžė, kad trys pagrindiniai dalykai, padėję jiems išlaikyti ilgalaikius santykius – tai pagarba, pareiga ir pakantumas. Dar viena penkiasdešimt metų kartu pragyvenusi pora pasakė, kad jie nuolatos keitėsi tam, kad prisiderintų vienas prie kito ir svarbiausia, kad jie keitėsi patys, nereikalaudami, kad pasikeistų kitas.
Panašu, kad be abipusių pastangų neįmanoma ilgai džiaugtis meile, kuri laikui bėgant virsta draugyste, bendradarbiavimu, vienas kito palaikymu. Ko gero, nėra tobulų santykių recepto, kiekviena pora turi surasti savąjį. Išmokti mylėti yra vienas iš mano gyvenimo tikslų, linkiu visiems to išmokti ir patirti kuo gražesnes meilės apraiškas.
Jūratė G., Pasitikėjimo savimi stiprinimo programos II dalyvė
Paruošė Valdona J. Ž.