Visą naktį sapnavau kirmėles, krentančias iš duonos kepalo… Susirūpinau – gal mano pasąmonėje glūdi kažkas, kuo esu nepatenkinta ir pati to nesuvokiu?.. Pamąsčiau – o kiek kartų pakilau iš niekur, nepasidaviau ir ėjau iškelta galva?..
Žmonės sako, kad esu stipri, praktiška, protinga ir… vyriška. Tik nežinau, ar tai komplimentas, ar užslėptas priekaištas. Taip ir nesuprasiu, nes prie savęs neprisileidžiu žmonių… Jei tik kas bando suartėti – atsitveriu siena. Kartais ji būna iš humoro, kartais tiesiog tylos. Jei bando prieiti arčiau, tampu ciniška. Štai šitą tai moku… Greitai įžvelgiu žmonių silpnybes ir sugebu iš jų pasityčioti… Bet tai tik tam, kad niekas nematytų manųjų. Juk purvais drabstydamas kitą atrodai švaresnis pats, tačiau tik vėliau ateina suvokimas, kad purvas kito gali ir nepasiekti, bet tavo rankos lieka purvinos…
Viena. Mėgstu būti viena. Tiesiog dievinu… Taip sakau visiems, nes bijau vėl prisirišti ir nusivilti. Nes patogiai galiu jaustis tik su savimi. Kiti žmonės mane glumina. Nemoku ramiai žiūrėti, jei mano draugai nepatinka mano pažįstamiems, gėda, jei mano vaikinas šneka ne tai, ką norėtų mano pažįstami, kad vaikai – ne vunderkindai, kaip kitų, kad užauginau juos išsiskyrusi ir šitiek metų nesurandu sau tinkamos antrosios pusės…
Tik niekas to nemato, nes visiems prieš akis – stipri, aštriadantė moteris, galinti bet kurį „pastatyti į vietą“.
– Per aukštai iškėlusi kartelę, – girdžiu už nugaros.
– Kas jai galėtų įtikti – vėl…
Ir gerai, kad niekas nemato, jog tos moters viduje, giliai širdyje, slepiasi maža mergaitė, kuriai paprasčiausiai reikia šilumos, gero žodžio ir jausmo, kad kažkas rūpinsis ja amžinai…
Kristina Vaitkevičienė (Žalnierukynaitė), Pasitikėjimo savimi stiprinimo programos II dalyvė
Paruošė Valdona J. Ž.
