Guliu šiandien savo dobiliukuose ir jaučiuosi kaip koks budistų vienuolis, kuris su taikia šypsen astebi plaukiantį pasaulį, susilieja su juo, pats pavirsta į dobiliuką, plukę, rūgštynę, braškę, bitę, katiną….
Žinau, kad tam tikruose sąlyčio taškuose visuomet būsiu stipriai prisirišusi prie pasaulio, susikabinusi niekuomet neatnarpliojamais mazgais.
Taip saldžiai kvepia medumi. Tas kvapas nuneša į vaikystės pievas Čižikuose, neaprėpiamus pienių, dobilų, aguonų, varpelių, ramunių, raktelių, rugiagėlių laukus… Matau save, Vidmantą, Eglę ir Eveliną. Brendam iki kaklo paskendę per tas nuostabias vilnijančias pievas ir nieko, nieko daugiau iš šio pasaulio mums nereikia.
– Gerai, – tariu mintyse visoms musėms, skruzdėms, vorams, Dievo karvytėms ir boružėms, – laipiokit, kutenkit, naudokitės kiek pajėgsit mano kūnu, tik nesikandžiokit, prašau… Jaučiu tuos sutvėrimus visur – knibžda, zuja, kuičiasi, bėgioja – ir imu nevalingai purtyti kojas, rankas, virpinti raumenis kaip ta zyliojanti Žalmargė karštą vasaros dieną. Uodega dabar tikrai praverstų. Ir suprantu, kad iki budistų vienuolio (arba Kareivuko (ar matėt kada?), kuris eina sargybą prie a.a. Vladimiro Iljičiaus Lenino (kaži jį jau palaidojo?)) man dar labai toli…
Sako, neprisirišk prie daiktų, žmonių ir pasaulio. Tada būsi laimingas. Tai pavadinčiau Pofik būsena. Viskam – Let it be. Tegul įvyksta tai, kas turi įvykti, nes tai ir turėjo įvykti. Išgyvenk ir paleisk. Taip paprasta. Budistų vienuolis ir Antikos stoikai man kažkuo panašūs. Panašūs, tikriausiai, savo Pofik filosofija. Budistas ištirpsta pasaulyje neprisirišdamas, būdamas vienu iš daugybės vieno ir to pačio pavidalų, stoikas – priima, ištveria, susitaiko, nes pasaulis žaidžia pagal savo taisykles. Patinka man ir budistų vienuolis, ir stoikai. Ir prisipažįstu, kad Pofik filosofija dabar – mano mėgstamiausia. Pasakai „pofik“ su šypsena, ir pusės problemos iškart nelieka. Tačiau žinau, kad tam tikruose sąlyčio taškuose visuomet būsiu stipriai, be galo stipriai prisirišusi prie pasaulio, susikabinusi niekuomet neatnarpliojamais mazgais. Ir neprisirišti tiesiog negaliu. Tai žmonės, kuriuos myliu, tai vietos, kuriose palikau dalį savęs, tai prisiminimai, kurie yra mano istorija. Tai ilgesio jausmas, nuo kurio net silpna pasidaro…
Šiandien vaikyste kvepianti mano dobiliukų pieva man pakuždėjo, kad Pofik filosofija negalioja išskirtinai tik šioje vienoje vienintelėje vietoje. Visur kitur – lengvai pritaikoma ir puikiai veikia.
Liepa, Lūšies III dalyvė.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
