Galime (…) išmatuoti prieštaros dalį pačiuose mumyse. Ėmęsi save tyrinėti …, linkstame prie iš tiesų velniško samprotavimų būdo. Iš esmės jis yra toks: visa, kas manyje patrauklu, kas man patinka manyje, ir yra mano „Aš“. O tai, kas man atrodo bjauru, kas atstumia, ar tai, ką kiti laiko bjauriais ir atstumiančiais dalykais, kas kelia įtampą su aplinkiniais žmonėmis – tai suvokiu kaip dėmes, kaip kažką, kas atėjo iš išorės, tarsi prilipo iš šalies.
Žmonės dažnai sako: „Juk iš visos širdies siekiu gyventi geriau, tačiau aplinkybės daro mane kitokį“. Netiesa, aplinkybės tik atskleidė, kad toks esate.
Tarp Makarijaus, vieno iš Optinos vienuolių, laiškų yra keli rašyti pirkliui iš Peterburgo, kuris anksčiau klausė: „Mane paliko tarnaitė, ir vietoj jos man siūlo pasamdyti merginą iš kaimo. Ką man patartumėte – priimti ją ar ne?“ Vienuolis atsako: „Žinoma, reikia priimti“. Po tam tikro laiko pirklys vėl rašo: „Tėve, leiskite man ją išvyti, tai tikras šėtonas; nuo tada, kai ji čionai atsikraustė, nuolatos nirštu, nebeturiu jokios savitvardos“. O vienuolis atsako: „Nė nemėgink išvyti, tai Dievas tau iš dangaus pasiuntė angelą, kad pamatytum, kiek tavyje pykčio, kurio ankstesnė tarnaitė niekad nepajėgė iškelti paviršiun“.
…Kiek daug kartų girdėjau per išpažintį: „Štai ir visos mano nuodėmės, – čia atgailaujantysis valandėlę stabteli, kad atsikvėptų (nuodėmes dažniausiai vardija greitai), ir gana sklandžiai puola įrodinėti, kad jeigu Dievo jam skirto gyvenimo aplinkybės būtų kitokios, tai apskritai neturėtų jokių nuodėmių. Tad kartais, kai žmogus, baigęs kalbėti, jau laukdavo išrišimo maldos, tardavau jam: „Apgailestauju, tačiau išpažintis – tai kelias susitaikymo su Dievu, bet susitaikymas turi būti abipusis. Todėl, prieš gaudamas išrišimą Dievo vardu, ar galite pasakyti, kad atleidžiate Jam už visą žalą, visą blogį, kurį Jis jums padarė, už visas aplinkybes, kuriose Jis privertė jus būti ne šventuoju?“ Paprastai žmonėms tai nepatinka, tačiau tai tiesa ir tokia svarbi, tokia esminė: privalau priimti save visą tokį, koks esu. Tačiau elgiamės visai kitaip, jeigu manome, kad mes esame tai, kas gražu, o dėl viso kito kaltas Dievas (dažniausiai Dievas, o ne šėtonas, nes iš esmės Dievas turėtų sukliudyti velniui daryti pikta – bent jau mano atžvilgiu!).
Gydyti gyvenimu. Aleksandro Alekseičiko intensyvus terapinis gyvenimas. Sudarytojas Rimantas Kočiūnas.
Paruošė Aurelija K. ir Janina D.
