Jaunas japonų vienuolis norėjo kuo anksčiau gyvenime pasiekti nušvitimą, kad paskui galėtų imtis kitų reikalų. <…> Ilgai meditavęs ir mąstęs, pergamente kuo dailiausiai kaligrafiškai užrašė šį trumpą posmelį: Jauno doro
Griežti ir kategoriški vertinimai bei standartai, apibrėžiantys tai, koks kūnas visuomenėje laikomas priimtinu, sukuria ištisą besikūprinančių aukštaūgių merginų, ant aukštų kulniukų stypčiojančių mažyčių moteryčių, juodai besirengiančių, tarsi amžinai ko nors
Manydami, kad būsite laimingi, tapę kuo kitu, klystate. Turime būti laimingi būdami tuo, kuo esame dabar: jaunesniu ar vyresniu, vedusiu ar viengungiu, turtingu ar skurdžiumi…Laikas veikti yra dabar.Laikas gyventi yra
Mano draugas Montis Robertsas San Ysidre turi žirgų fermą ir leidžia man ten rengti fondo, remiančio rizikos grupei priklausantį jaunimą, paramos renginius.Paskutinio renginio pradžioje mane jis pristatė sakydamas: „Norėčiau paaiškinti,
Neprašau tavęs, Viešpatie, stebuklų ir vizijų, tik jėgų kasdienybei. Išmokyk mane mažų žingsnelių meno. Duok man sumanumo ir išradingumo, kad kasdienybės įvairovėje ir gausoje spėčiau įsidėmėti tai, ką sužinau ir
