Mėgstu važiuoti autobusu. Dažnai tenka prieš savo valią klausytis garsiai kalbančių bendrakeleivių šnekų. Bandau atsijungti ir negirdėti, tačiau kažkas šiame pasakojime patraukia dėmesį ir imu klausytis.
Tiesą sako išmintingi žmonės. Kur tik eisi, visur rasi save.
… Kartą viename Žemaitijos miške gyveno ežiukė Ūga. Nedidukė, gražaus spygliuoto kailelio ir dailaus snukučio. Tiktai jos snukutį retai kam pasisekdavo pamatyti. Mat Ūga šventai tikėjo esanti nerangi, negraži, nevykusi, tikra ežių giminės ir net viso miško gėda! Todėl vos išgirdusi ką nors besiartinant, ežiukė nedelsdama susiriesdavo į kamuoliuką ir taip … pranykdavo. Ką jau ką, o mimikrijos meną Ūga buvo tobulai įvaldžiusi.
Valandų valandas ji svarstė ir apgailestavo dėl savo likimo. Tik iš alkio urzgiantis pilvas ežiukę priversdavo trumpam nutraukti nuolatines dejones ir susirasti maisto. Tačiau vos numalšinusi alkį, Ūga vėl leisdavosi į nepabaigiamus svarstymus, kaip antai: „Kodėl negimiau Kiškių šeimynoje? Anie vikrūs ir greitai bėgioja. Arba Lapių? Jų kailiukas nuostabus, būčiau girios gražuolė… Ar Voverių? Šokinėčiau nuo šakos ant šakos sau laiminga… Ar Vilkų irštvoje? Ar Erelio lizde?…“ Ir taip toliau, ir panašiai. Vienu metu Ūga rimtai užsimojo pasikeisti ir uoliai stengėsi patapti kitu žvėrimi. Bandė lipti į medį – nepavyko. Greitai bėgioti, šokinėti – irgi ne. O ir josios kailiukas niekaip nepasidavė grožio procedūroms. Nusiminė ežiukė ir padarė išvadą – dėl visko kalčiausias gimtasis miškas. Kadangi Ūgai, kaip bebūtų keista, drąsos netrūko, ėmė ji ir iškeliavo į kitą mišką laimės ieškoti.
Bet tiesą sako išmintingi žmonės. Kur tik eisi, visur rasi save. Ta pati taisyklė, pasirodo, galioja ir gyvūnų pasaulyje. Visos taip ilgai puoselėtos Ūgos viltys sudužo… O ėsti vis tiek norisi. Eina ji sau miško takeliu, žvalgosi, gal ką valgomo aptiks. Tik staiga priešais ežiukę tarsi iš niekur išdygsta nematytas Kažkas. Šiek tiek panašus į rainąją Katę, retkarčiais atklysdavusią miškan pamedžioti iš gretimo kaimo. Tik daug didesnis, grakštus ir labai gražus. Ūga iš nuostabos net nespėja apsimesti mirusia, tik perdžiūvusia burna išlemena: „Kas tu esi?“. „Aš – Lūšis“ – girdi atsakymą. – „Ko tokia nusiminusi?“ Ir ežiukė nebeištvėrusi pratrūksta. Susikaupusios nuoskaudos žodžių srautu liejasi iš Ūgos burnos. O Lūšis klausosi ir šypsosi… Kai ežiukė pavargusi nutyla, klausytoja ištaria: „Manau, galėsiu tau padėti. Ateiki į lūšiukų mokyklą.“ …
Vajė, vos nepražiopsojau savo stotelės! Laikas išlipti. Tačiau pasiutusiai smalsu – ką Lūšiai atsakė Ūga?
Ly, Pasitikinčios savimi Lūšies III dalyvė
Paruošė Laura N. (redagavimas) ir Janina D.
