Kad ir ką rašyčiau paskutiniu metu, viskas prisipildo keisto liūdesio ir sentimentalumo. Kartais atrodo, kad visa tai, kas vyksta, vyksta ne su manimi, kad to negali būt. Atrodo, stebiu visą dieną merginą, ji sėdi, žiūri į niekur, o akyse tiek nerimo. Ir taip sunku patikėt, kad ji – tai aš.
Buna dienų, kai prabundi, o galvoj tuščia, ir tai nuostabiausias jausmas pasaulyje. Kitom dienom – lyg galvotum visą naktį. Per naktį spėjau sugalvot, ką daryt toliau – nieko. Išjungiau telefoną, užsidariau namuose ir nieko nedarau. Rūkau, klausausi Nino Katamadze, rusų kniaukiančios katės Zemfiros ir stebiu, kaip slenka valandos. Bėgu nuo problemų, tik, gaila, nuo savęs pabėgti neišeina.
Užėjus krizėms, esu dėkinga Dievui, visatai, kosmosui, absoliutui, kad ir kas tai būtų, už galimybę būti tyloje. Ar žinot, kokio įstatymo mums trūksta? Tylos įstatymo – kažko panašaus į komendanto valandą. Tylėti reikėtų bent kas antrą valandą, visi iš karto taptų laimingesni. Geriau būti tyloje, nei klausyt tų tuštybių, kalbėt apie kasdienos rūpesčius, apie santykius, žmones, pinigus, drabužius… Garsiai planuoti, žadėti, prisiekinėti. Man kelia šleikštulį faktas, jog iš mūsų burnų kasdien pasipila tiek tūkstančių tuščių, dirbtinių žodžių. Tyloje mes girdim tik save, tik tyloje suprantam, ką mums nori pasakyti Hemingvėjus ir Ivanauskaitė, tik tyloje mes kuriam, tik tyloje galim išgirst minorinę melodiją skaitant Achmatovą…
Dažnai nesinori būti čia, apsuptai besielių būtybių, nesinori girdėt jų tuščių kalbų ir matyt perkreiptų veidų. Man atrodo, ne matereali būsena yra daug tobulesnė už fizišką būtį – viskas taip paviršutiniška ir komiška mūsų gyvenime. Nelikus manęs, liktų tik tuščia vieta, aprėpianti kitų žmonių gyvenimus. Aš mąstau blaiviai ir žinau, kaip visa tai kvaila. Kiti kovoja dėl to, kad išgyventi, o aš net savo limito išnaudot nenoriu. Ir, atrodo, nėra viskas taip blogai, turiu šeimą, draugus, visi sveiki. Bet ko vertas gyvenimas, jei vienintelis žmogus, kuriuo galiu pasitikėt yra atspindys veidrodyje?
Tikiuosi, bėgantis laikas arba geras spyris į užpakalį paskatins mane susiimti ir nebeverkšlenti. Tuomet atsiųsiu absurdo dramą apie Petriuškevičių bei apsakymą apie žmones – chameleonus, o ne apie savo paties agoniją.
Apie Diva
Esu Diva, viskuo nusivylusi politikė. Noriu save matyti stipria, laiminga ir sėkminga mergina, nebežiūrėti atgal – eiti tik pirmyn!
Pažįstu ta būseną. Nenoriu būti pikta teta, panašu į depresiją. Man ją gydė vaistais… vėliau ją išgydė gyvenimas, suversdamas krūvas problemų, nebeliko tylos, nebeliko laiko apmąstymams, beliko tik viena išeitis- išlipti iš viso to – veikti. Nes kartais belieka tik dvi išeitys – pasiimti virvę ir pasikabinus ant šakos suptis, kol situacija pagerės, arba imtis kažkokios veiklos, kuri ramina dūšią ir traukia iš visko nusivylimo būsenos. Labai tikiuosi, kad Tau pagerės, ir sau tikiuosi, kad blogas periodas amžinai nesitęs. Sėkmės Tau….
Artimieji taip pat sako, jog sergu depresija ir ragina kažko imtis, tačiau naiviai tikiuosi pati susiimti.
Amžinos būsenos nėra – juodą periodą pakeis šviesus, reikia tuo tikėt. Ačiū labai, sekmės bei stiprybės ir Tau!
Diva, turiu asmeniškai Tau pasiūlymą, spyrį į užpakalį ar kaip ten jį pavadinus, bet jis tikrai gali padėti išpildyti Tavo norus. Ar galėtume susitikti prie arbatos puodelio?
Jurgita, ačiū už pasiūlymą, galim susitikti.