Pakalbėkime apie meilę. Tai gali būti meilė vyrui ar moteriai, vaikui, Dievui, artimui, draugui, gamtai, gyvūnui, pasauliui, sau pačiam, nepažįstamąjam ar netgi priešui. Šiuo atveju mane labiausiai domina meilė sau. Aišku, ji neatsiejama nuo visų čia prieš tai paminėtų dalykų. Mane domina santykis meilės sau pačiam su kitomis meilėmis. Taip sunku išlaikyti balansą tarp šių meilių.
Pagal vieną Didžiųjų Dievo Įsakymų turime Viešpatį Dievą mylėti visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, mylėti kiekvieną žmogų taip kaip save. Taigi, viskas prasideda nuo savęs. Bet, deja, dažniausiai save mylime mažiausiai. Iš meilės troškimo užmirštame save mylėti, nes mums daro įtaką kiti. Kaip pavyzdys galėtų būti pasiaukojimas. Mūsų meilė kitiems pradeda užgožti meilę sau.
Mes stengiamės įtikti, pasiaukoti, pamiršti save, kad tik kitam būtų gera. Bet, deja, praradus šį balansą meilė tampa iškreipta, vienpusė. Aišku, esame girdėję, kad meilė nelaukia atsako, ji didi ir visa pakelianti (taip skelbiama „Himne meilei“). Bet vėlgi, gyvename čia ir dabar. Nemylint savęs, meilė praranda vieną iš sudedamųjų dalių, turiu galvoje vyro ir moters meilę. Kalbant apie artimo meilę, mes stengiamės nepapiktinti kitų, daug ką nutylėti, nenervinti… Tai kaupiasi ir vėl nukenčia pirmiausiai pats mylintysis, o paskui ir kita pusė, nes nebelieka atvirumo ir nuoširdumo. Tai tik keli pastebėjimai apie meilę. Žinau, kad mylėti yra privalu, bet to reikia mokytis, norėti ir stengtis. Ir tikiu, kad tai įvyks. Meilė nugalės nemeilę. Suraskime drąsos pamilti save!
Ina, Pasitikėjimo savimi stiprinimo programos II dalyvė
Paruošė Valdona J. Ž.
