Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį,
o pakenktų savo gyvybei?!
I. Prisimink pojūtį, kuris apima, kai esi pripažįstamas ir giriamas, kai tavimi žavimasi, tau plojama. Pamėgink sugretinti šį pojūtį su išgyvenimais, kurie apima žvelgiant į saulėtekį ar saulėlydį, besigėrint Gamtos didybe, skaitant įsimintiną knygą ar žiūrint puikų filmą. Visa esybe įsigilink į šiuos išgyvenimus.
Vėl sugretink pastarąjį pojūtį su anksčiau minėtuoju. Pasistenk suvokti, kad pirmasis pojūtis kyla iš savęs garbinimo, pasididžiavimo savimi. Tai pasaulietinis pojūtis. Tuo tarpu antrasis kyla iš vidinės pilnatvės, todėl tai yra dvasinis potyris.
II. Štai kitas kontrastas. Prisimink pojūtį, apimantį sėkmės atveju, kai įvykdai svarbią užduotį, laimi žaidimą, lažybas ar ginčą.
Sugretink šį pojūtį su tuo, kuris apima, kai visa esybe mėgaujiesi savo atliekamu darbu, kai darbas tave siurbte įsiurbia, kai visas jam atsiduodi. Ir dar kartą įsigilink į kokybinį skirtumą tarp pasaulietinio ir dvasinio potyrio.
Prisimink, kaip jausdavaisi tuo metu, kai turėjai ką savo valdžioje, kai buvai viršininkas, kai pavaldiniai žiūrėjo į tave su pagarba, kai galėjai jiems įsakinėti, o jie privalėjo vykdyti, arba, kai buvai įžymus, populiarus ir garbinamas.
III. Dar vienas kontrastas. Prisimink, kaip jausdavaisi tuo metu, kai turėjai ką savo valdžioje, kai buvai viršininkas, kai pavaldiniai žiūrėjo į tave su pagarba, kai galėjai jiems įsakinėti, o jie privalėjo vykdyti, arba, kai buvai įžymus, populiarus ir garbinamas. Šį pasaulietinį pojūtį sugretink su artimui ir bendrumo pojūčiu, patirtu tais laikais, kai džiugiai leisdavai laiką su draugu arba draugų būryje, kur skambėdavo juokas ir dainos.
A. Tai apmąstęs, pasistenk suvokti tikrąją pasaulietinių pojūčių prigimtį – būtent, kad jie kyla iš garbės bei pasididžiavimo savimi poreikio. Pasaulietiniai pojūčiai nėra natūralūs ir prigimtiniai.
Šiuos pojūčius pagimdo visuomenė ir kultūrinė aplinka siekdama tave paversti jai naudingu ir kontroliuojamu individu. Šie pojūčiai nepadeda patirti pilnatvės, kuri patiriama stebint Gamtą, būnant su draugais ar dirbant mėgstamą darbą. Priešingai, pasaulietiniai pojūčiai skatina emocinio virpulio, liguisto susijaudinimo ir vidinės beprasmybės išgyvenimus.
B. Prisimink savo dienos ar savaitės veiksmų seką ir apmąstyk, kiek per tą laiką atlikai veiksmų, neužterštų šių vidinę tuštumą sukeliančių potyrių, aplinkinių dėmesio, pripažinimo, šlovės, populiarumo, sėkmės ar valdžios vaikymosi.
C. Pagalvok apie savo pažįstamus bei artimuosius. Ar rasis tarp jų bent vienas, neprisirišęs prie pasaulietinių potyrių?
Bent vienas, kuris nėra jų vergas, kuris nepraleidžia kiekvienos gyvenimo minutės sąmoningai ar pasąmoningai jų ieškodamas?
Tuomet suvoksi, kaip visuotinai žmonės siekia laimėti pasaulį ir kartu pralaimi savo sielą. Pralaimi sielą ir gyvena tuščią, bedvasį gyvenimą.
Apmąstymui skirta gyvenimo parabolė: grupė turistų sėdi autobuse, kuris važiuoja per nuostabiai gražią šalį. Pro šalį slenka kalnai, ežerai, upės ir žaliuojantys laukai, tačiau visos autobuso užuolaidos užtrauktos, ir keliautojai nė neįsivaizduoja, kas yra už autobuso langų. Visą kelionės laiką vyksta kova dėl to, kuriam atiteks garbingiausia vieta, visų keleivių dėmesys, pagarba ir aplodismentai. Ir taip iki kelionės pabaigos.
A. de Mello. Kvietimas mylėti.
Paruošė Egidijus C.
