Tą dieną pirmiausia iš namų išėjo katinas. Jis jau seniai taikėsi į kaimynų katino maisto davinį ir šiandien galutinai nusprendė atsisakyti mano kaip šeimininkės paslaugų.
Žmogui reikia laisvės. Jei nori, kad jis sugrįžtų pas tave, paleisk jį į laisvę.
Paskui iš namų išėjo sūnus. Kažką numykė apie kuriamą roko grupę pas Modę rūsyje. Kūrybiniam įkvėpimui, kaip žinia, terminų nėra. Nei pradžios, nei pabaigos. Tada atėjo dukros eilė. Ji išsikrausto pas močiutę neapibrėžtam terminui. Ir štai ko mažiausiai tikėjausi, vyras pareiškia, kad jeigu jau man gyvenimas toks neįmanomas, tai kraustyčiausi lauk aš. Nepamenu ką nors sakiusi apie sunkų gyvenimą, todėl kuo ramiausiai sėdžiu. Besiskeryčiodamas rankomis ir jis išeina iš namų. Išsiviriau kavos, pabarsčiau cinamono ir ėmiau jausti. Kas aš tokia, kad aiškinčiau žmonėms (tuo labiau – katinams), ką jie turi daryti? Supratau, kad tai jų pasirinkimas ir aš jų sulaikyti negaliu. Galiu skambinti, prašyti, graudinti, reikalauti, prarasti savigarbą… Bet pasirinkti už juos negaliu. Pajutau laisvę ir aš. Buvau atsakinga už save ir tai suteikė ramybę.
Kai grįžau namo, jau temo. Katinas laukė manęs prie durų… Įkyriu glaustymusi apie kojas pripažino, kad aš jam reikalinga. Tada grįžo vyras ir ėmė pasakoti apie savo įtemptą dieną darbe. Išklausiau ir tyliai pamasažavau pečius. Vilkdamas gitarą parėjo vyresnėlis. Pasakė, kad visi durniai, ir ėmė kilnoti puodų dangčius. Apkabinau pasišiaušusią jo sielą ir pamaitinau kūną. Paskambino mažoji ir pranešė, kad nori namo. Aš šypsojausi. Žmogui reikia laisvės. Jei nori, kad jis sugrįžtų pas tave, paleisk jį į laisvę. Tik jis pats gali pasirinkti mylėti.
Petunija, Lūšies III – pasitikėjimo savimi stiprinimo programos, dalyvė.
Paruošė Laura N. (redagavimas) ir Janina D.
