Atsakymas į klausimą: „Kokia yra mano gyvenimo prasmė?“ paaiškės atsakius į kitą klausimą: ką renkuosi dabar?

Sugaištame tiek laiko veikdami, planuodami savo veiksmus ir skindamiesi kelią link to, kuo norėtume kada nors tapti, jog užmirštame, ką reiškia „būti“. Tapdami tuo, kuo būsime vėliau, pamirštame vertinti tai, kas esame dabar. Sunku nusakyti, kas esame čia ir dabar, jei į dabartį žvelgiame kaip į tašką lenktynių viduryje iki finišo linijos – linijos, kuri iš tolo šmėkščioja, bet niekuomet nepriartėja, nesvarbu, kaip toli ar kaip greitai mes keliautume.

Jūsų sprendimai ir veiksmai kiekvieną akimirką yra gijos, iš kurių audžiamas audeklas, tapsiantis jūsų gyvenimo istorija. Nors ir nedidelės jūsų gyvenimo dalelės, iš kurių susideda visas gyvenimas, gali atrodyti nereikšmingos, didžiojoje gyvenimo programoje jos labai svarbios. Kitaip tariant, galima sakyti, kad atsakymas į klausimą: „Kokia yra mano gyvenimo prasmė?“ paaiškės atsakius į kitą klausimą: „Ką renkuosi dabar?“

Žinoma, susikaupti į dabartį nereiškia, kad neturime planuoti ar kelti ilgalaikių tikslų. Tai irgi svarbu. Tačiau jei mes visada žvelgsime į tolimą ateitį, galime nesunkiai praleisti tai, ką mums siūlo dabartis – ir ką kiekvieną akimirką galime pasiūlyti mes. Pasak Tomo Mertono, kai kurie mūsų lekia per gyvenimą tarsi per ekskursiją muziejuje, su turisto vadovu rankose bėgdami apžiūrėti visas įžymybes, kol dar nesibaigė apsilankymo laikas. Kai taip elgiamės, prarandame gyvybingumą, nes „viską apžiūrėjome, o nieko nepamatėme“.

Ilgalaikių tikslų siekimas ir budrumas šios akimirkos vyksmui nėra viena kitą paneigiančios priešybės. Nė viena jų nesumenkina kitos, jos veikia kartu, sinergiškai. Tai dvi visumos pusės, kurias suderinus galima sukurti visaverčio gyvenimo stebuklą. Kaip tik todėl mylint save ir atsiveriant šiai akimirkai mums lengviau siekti ilgalaikių tikslų.

Štai pasakojimas apie du dvasingumo ieškotojus, kurie iškeliavo į ilgą kelionę aplankyti savo mokytojo jo namuose, Himalajų viršukalnėse. Jiedviem ėmus kopti stačiu kalnų taku, vienas vis sustodavo pasigėrėti vaizdu ar pasigrožėti laukinėmis gėlėmis, augančiomis šalia kelio. Tai erzino jo bendrakeleivį, norintį kaip įmanoma greičiau pasiekti kelionės tikslą. Pagaliau jie pasiekė viršukalnę ir, atsisėdę prie savo mokytojo kojų, ėmė gerte gerti išmintingus jo žodžius. Vėliau tądien jie iškeliavo namo. Grįžę po ilgos kelionės susėdo pailsėti prie ugnies ir prisiminė tai, kuo mokytojas su jais pasidalino. Pasirodė, kad tas, kuris sustodavo pasigėrėti gėlėmis ir vaizdais, prisiminė daugumą mokytojo pamokymų, o tas, kuris išeikvojo daug jėgų ir prakaito viršukalnei pasiekti, atsiminė visai nedaug. Kuris jų greičiau pasiekė savo tikslą?


Patricia Spadaro. Menas mylėti save.
Paruošė Rasa A.