Šiandien – liūdna darganota diena. Drėgna ir niūru. Širdyje – kažkoks nerimas ir ilgesys. Spalvoti lapai ir pušų spygliai apkloja antkapius, tarsi ruošdami išėjusius žiemos miegui. Plazda dvi mažos liepsnelės – tėčiui ir mamai. Kodėl? Kodėl taip anksti?
Kiekvienas einame savo keliu, kiekvienam atseikėtas jam skirtas likimas ir jo bendrakeleiviai.
Prisimenu save vaikystėje. Šeimoje augau viena. Darbai, rūpesčiai, sodai, kaimai. Tėvų dažniausiai nebūdavo šalia. Nėra laiko, nėra laiko, nėra laiko. Nėra laiko meilei, nėra laiko atvirumui, nėra laiko šilumai. Nėra laiko vaikui. Ir vaikas auga sau. Kitaip nežino, kitaip nemoka. Net nesupranta, kad gali būti “kitaip”.
Auga ir pats save augina. Kartais pavyksta įveikti kliūtis, kartais – nelabai. Tuomet ilgai skauda. Ko gero, tie skauduliai lydės dar labai labai ilgai. Bet tuomet jis to nežino. Atsikelia, nusipurto ir toliau eina. Kito kelio tiesiog nėra. Privalo būti stiprus, privalo pats save tempti už ausų, privalo pats sau ir užduoti klausimus, ir į juos atsakyti, privalo remtis tik savimi. Ir staiga suvokia, kad labai greitai subrendo ir paseno… Kad jam dvidešimt, o mąsto kaip šešiasdešimties. Ir supranta, kad taip ir neturėjo tos mistinės spalvotos ir nerūpestingos vaikystės, neturėjo šilumos ir meilės. Tiesiog to jam nebuvo atseikėta.
Aš visuomet mylėjau savo tėvus. Gal tėtį labiau. Tiek labiau, kad būdama vaiku mąsčiau, jog jei jis mirtų, numirčiau kartu. Tikrai neprivalėjau mylėti, tiesiog tas jausmas buvo labai natūralus ir visai nepriklausomas nuo to, kokia buvo mano vaikystė. Mylėjau, nes jie buvo jie, kokie bebūtų, mylėjau, nes man buvo gera žinoti, kad jie yra, mylėjau, nes duoti meilę man buvo svarbiau, nei imti, mylėjau, nes jie tiesiog nežinojo, ką daro, mylėjau, nes jie buvo daug didesni vargšai ir reikalingi meilės, negu aš, mylėjau, nes meilė pagimdo meilę. Nemylint savęs, nemylint vienas kito – labai sunku is tiesų mylėti ir savo vaiką. Niekuomet nekaltinau jų ir neteisiau dėl to.. Priėmiau tokius, kokie yra, priėmiau savo vaikystę ir vienišą gyvenimą tokius, kokius turėjau, ir buvau už tai dėkinga. Kažkaip sugebėjau nepalūžti, nors ir turėjau daugybę psichologinių problemų ir tapau absoliučia intraverte, nesugebančia bendrauti. Nepalūžau, nes maniau, kad esu jiems reikalinga ir išlikau jų ramsčiu ir, tikiu, sielų džiaugsmu iki paskutinių akimirkų. Šviesios akimirkos – juk tai viskas, ką mes turime. Ir taip gera mylėti. Ir tą meilę perduoti savo vaikams.
Ir nieko gyvenime nebūna šiaip sau. Net ir tėvų nemeilės, nelaimingos vaikystės.
Ne, mes tikrai neprivalome mylėti savo tėvų. Ir jie mūsų neprivalo mylėti. Ir iš viso – niekas nieko šiame pasaulyje neprivalo. Yra širdis, ji ir pasako, ką ir kaip mes turime daryti, kokie jausmai ir kada turi užklysti. Kiekvienas einame savo keliu, kiekvienam atseikėtas jam skirtas likimas ir jo bendrakeleiviai. Ir nieko gyvenime nebūna šiaip sau. Net ir tėvų nemeilės, nelaimingos vaikystės. Galbūt dėl to mes kada nors sustiprėsime, gal pradėsime ieškoti savęs, gal kažką pajusime, gal suprasime, kaip svarbu mylėti vaikus.
Ir atleiskite tėvams, jei galite. Praaukite juos savo gerumu, meile ir šiluma. Jie juk tik žmonės, kaip ir visi, trokštantys meilės. Jie tiesiog nežino, ką daro.
O aš vis dar sutinku savo tėvelius sapnuose, mes susitinkame geltonų pienių jūroje. Ir nuo didelės didelės meilės aplink taip šilta. Ir tikiu, kad jie, neradę laiko kažkada, mane dabar globoja. Myliu jus.
Pienių jūra, Lūšies III – pasitikėjimo savimi stiprinimo programos, dalyvė.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
Tėvams mes turim būti dėkingi visą gyvenimą, bet neturim gyventi jų gyvenimo, o jie mūsų.