Pyktis ir apmaudas kartais kyla todėl, kad mes negalime pasakyti „ne“ ir darome tai, ko nenorime. Daugelis sako „taip“, nes iš jų šito laukia. Jei pasakytų „ne“, galimas daiktas, kiltų kokių nors problemų. Toks pataikavimas, kai bijome ar nesiryžtame pasakyti „ne“, yra giliai įsišaknijusių įsitikinimų ir elgesio taisyklių pasekmė. Tas taisykles mums skiepija mokykla, religija, visuomenė. Tai yra socialiniai prietarai, kurie menkina žmonių bendravimą ir leidžia vienai pusei dominuoti, piktnaudžiauti kitos nuolankumu.
Žmonės, kurie visada sako „taip“, neretai kenčia dėl menkos savivertės. Visuomenė juos laiko nesavanaudžiais žmonėmis, kurie visada pasirengę padėti artimui, tačiau toks nesavanaudiškumas dažniausiai reiškia asmenybės silpnumą ir savigarbos stoką. Tokie žmonės aukojasi dėl kitų, kad tik būtų vertinami ir mylimi, bet dažnai iš šventųjų tampa kankiniais. Būdingi jų charakterio bruožai yra parodomasis pasiaukojimas, jie nori atrodyti geri, draugiški ir laimingi, tačiau rezultatas dažnai būna atvirkščias – juos kamuoja nepilnavertiškumo jausmas ir užslėptas pyktis.
Negalima dalyti savo meilės ir nieko nepasilikti sau. Toks požiūris anksčiau ar vėliau žmogų sužlugdo. Visai kas kita, kai save mylite, vertinate ir gerbiate tiek, kad šios meilės perteklius išsilieja aplinkiniams. Toks žmogus dalijasi savo gerumu nereikalaudamas mainais padėkų ir pripažinimo.
Andreas Moritz. Laikas atgimti.
Paruošė Rasa A.
