Kas puola mūsų svajones, kas mėgina jas žlugdyti? Juk, jei nepultų, viskas būtų gerokai paprasčiau, paverti svajonę tikslu, sieki, pasieki ir džiaugiesi. Bet juk nepavyksta, ar ne?
Yra tokie vargšai niekuo dėti velniūkščiai, kurie krečia nedideles šunybes, tačiau įsiutusi minia juos kaltina dėl visų savo nelaimių ir sužlugdytų svajonių. Jie ne tokie blogi, kaip atrodo, ir dažniausiai visai nėra kalti dėl to, kad svajonės žlugo. Tačiau už jų nugarų sugeba pasislėpti tie tikrieji mums kliudantys demonai. Kad apsiginti nuo tikrųjų niekdarių, būtina pažinti velniūkščius, štai jie, visi išvardyti ir aprašyti.
1. Neturiu laiko
Šitas pasakymas iš principo yra neteisingas, nes kiekvienas žmogus gauna dvidešimt keturias valandas per parą. Visi laiko turi vienodai – ir turtuolis, ir benamis, ir namų šeimininkė, ir dainininkė. Skirtumas tik vienas – kur tas laikas yra naudojamas. Įsivaizduok laiką kaip resursą, kurį gauni iš ryto, kai tik atsikeli. Jei atsikeli anksti, gauni daugiau, jei atsikeli vėlai, gauni mažiau. Tada tą resursą keiti į visokiausius dalykus – maistą, švarą, aprangą, pramogą, pinigus. Yra žmonių, kurie sugeba laiką parduoti brangiai, yra žmonių, kurie jį išdalija veltui. Yra tokių, kurie patys sprendžia, kam skirs savo laiką, yra tokių, kurie jį atiduoda visiems, kas tik paprašo. Problema yra ne laiko trūkumas, o jo paskirstymas, išdalijimas. Svarbu tai, kam skiriame dėmesį tuo laiku, kurį turime, į ką tuos laiko vienetus iškeičiame ir kaip brangiai už juos prašome. „Daugiau laisvo laiko“ nėra jokia vertybė, kol neaišku, ką su juo daryti. Todėl reikia pradėti nuo svajonės tada, kai to laiko dar nėra. Pirma sukurti svajonę, o jau tada ieškoti, kurias akimirkas iš tų dvidešimt keturių valandų jai atkirpti. Tik tada papildoma laisva minutė iš tiesų teiks džiaugsmo ir netaps dar viena nuobodybe, kurią reikia „prastumti“.
Problema yra ne laiko trūkumas, o jo paskirstymas, išdalijimas.
2. Neturiu pinigų
Pinigai yra lygiai toks pat resursas kaip ir laikas, tik jų reikia įgyti pačiam. Ar žinai, kad verslininkai savo verslui taip pat neturi pinigų ir eina paskolos į bankus su verslo idėja arba planu? Būtent, su idėja, kuri dažniausiai atsiranda iš svajonės. Ko ieško vadinamieji „startuoliai“ – mažytės kelių žmonių sukurtos įmonės su beprotiškomis idėjomis? Ieško investuotojų! Žiūrėk, turiu idėją, jau pradėjau su ja dirbti, duok pinigų – įgyvendinsiu iki galo. Niekas neturi pinigų. Daugelis didžiulių projektų yra įgyvendinami žmonių, kurie neturi pinigų, tik idėjų, – pradedant Motinos Teresės labdaringomis misijomis Indijoje (tikrai ne iš savo kišenės ligonines statė), baigiant ambicingais meniniais projektais (architektas Antonis Gaudi tikrai ne pats Barselonos Šventosios Šeimynos bažnyčiai cementą pirko). Esmė tokia – tie, kurie turi pinigų, jų duoda ne žmogui. „Va, koks tu įdomus, te, imk pinigų, nuveik ką nors.“ Ne, pinigai duodami projektui, veiklai. „Aš pastatysiu bažnyčią, duok pinigų!“ – ir jie duoda. „Duok pinigų, aš juos paaukosiu skurstantiesiems Afrikoje“ – ir duoda.
Daugelis žmonių – ne visi, bet daugelis – gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ne todėl, kad mažai uždirba, o todėl, kad viską išleidžia.
Čia viskas taip pat kaip su laiku, – jei nežinom, ką su pinigais veikti, jie nueis visokiems niekams, ir tie, kas turi pinigų, tai puikiai supranta. Apie pinigus reikia galvoti tik tada, kai svajonė jau yra. Daugelis žmonių – ne visi, bet daugelis – gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ne todėl, kad mažai uždirba, o todėl, kad viską išleidžia. Atsiradus svajonei, tiesiog reikia atsisakyti šiek tiek išlaidų nereikšmingiems dalykams ir skirti pinigų labiau reikšmingiems. Bet jei vis dėlto pinigų reikia daug arba nebėra iš ko karpyti išlaidų? Tokiu atveju svajonė, kuri neduoda užmigti, suteiks jėgų bei paskatų dirbti ir užsidirbti. Galbūt dirbti daugiau, galbūt tiesiog išradingiau ar veiksmingiau, bet tikrai paskatins geriau nei siekis „išgyventi iki penktadienio“.
3. Neturiu pažinčių
Tikiuosi, jau supranti, ką čia pasakysiu? Taip, pažintys taip pat yra resursas, kurį galima įgyti. Pasitaiko palaimintų žmonių, kurie jau gimsta turėdami daug pažinčių. Yra tokių, kurie turi prigimtinį talentą tų pažinčių įgyti. Pavyzdžiui, sugeba susidraugauti su pirmą kartą matomais žmonėmis, kartu važiuojančiais liftu. Tačiau visiems kitiems tai yra resursas, įgyjamas panašiai kaip ir kiti du, – pradėjus siekti svajonės atsiranda ir pažinčių. Kaip čia atsitinka?
Ryšiai ir pažintys paprastiems žmonėms atrodo tarsi koks prakeiksmas, neleidžiantis pakrutinti nė piršto. Tačiau daugeliui verslininkų tai savaime suprantama kasdienybė, su kuria jie nuolatos kryptingai dirba.
Jei nelaikai svajonės sau, jei dalijiesi ja su suprantančiais ir palaikančiais žmonėmis, netrunka atsirasti daugiau sekėjų, turinčių panašią svajonę ir norinčių dirbti kartu. Netrunka atsirasti žmonių, neturinčių svajonės, bet palaikančių idėją ir norinčių prisidėti. Atsiranda ir tokių, kurie užuodžia pinigus ir sugalvoja, kaip iš Tavo svajonės galima uždirbti. Galų gale susirenka smalsuolių minia, kuriems šiaip įdomu, kas čia vyksta. Va taip ir ateina pažintys ar naujos galimybės, reikia tik nelaikyti savo idėjų paslaptyje.
Ryšiai ir pažintys paprastiems žmonėms atrodo tarsi koks prakeiksmas, neleidžiantis pakrutinti nė piršto. Tačiau daugeliui verslininkų tai savaime suprantama kasdienybė, su kuria jie nuolatos kryptingai dirba – vaikšto į konferencijas, parodas, renginius, su visais pažindinasi, dalija vizitines korteles.
4. Neturiu talento
Neturi, ir nereikia. Nežinau, kas pasakė pirmas, bet Arvydas Sabonis kartą irgi pritarė: „Sėkmė yra vienas procentas talento ir devyniasdešimt devyni procentai darbo.“ Tie, kas su savo talentais nuveikė ką nors ypatingo, supranta, kad vien talento neužtenka, reikia dar ir dirbti. Bet kurioje srityje yra svarbus meistriškumas, o jis įgyjamas dirbant. Laimingas atsitiktinumas irgi svarbus, bet jį pagauti padeda atkaklumas. Svarbu nepasiduoti ir atsitiesti po nesėkmių, o tam reikia ugdyti dvasią.
„Sėkmė yra vienas procentas talento ir devyniasdešimt devyni procentai darbo.“
Pažiūrėk į ekrane šmėžuojančius dainininkus – kiek iš jų tikrai turi talentą? O kiek iš jų ilgai ir atkakliai dirbo, kol pasiekė sėkmės? Keliems iš jų tiesiog pasisekė? Aišku, kai talentas yra, tai ir daina širdį glosto, užuot ausis kedenusi, bet kiek tokių talentingųjų yra? Vienetai! Taigi, nesvarbu, iš kokios srities yra Tavo svajonė, bet talentas nėra būtinas. Su talentu lengviau, bet visuomet prisimink pasaką, kaip kiškis lenktyniavo su vėžliu (ar ežiu – nelygu, kurią versiją skaitei) ir pralaimėjo, nes pakeliui užmigo.
5. Neskirta likimo
Tenka sutikti aiškiaregystės dovaną turinčių žmonių, savo likimą matančių tarsi ant delno. Jie sako: „Man neskirta likimo tai pasiekti.“ Aš dar suprasčiau, jei žmogus dvejotų: „Galbūt man nelemta to pasiekti“, bet tikrieji aiškiaregiai yra tvirtai įsitikinę, kas lemta, o ko ne. Ginčai, ar žmogaus gyvenimas yra nulemtas iš anksto, vyksta nuo senų senovės, bet nei filosofai, nei kiti išminčiai taip ir nerado sutarimo. Ir tai visai nesvarbu. Nesvarbu, ar likimas egzistuoja, ar pasaulis paklūsta tik fizikos formulėms ir viską įmanoma tiksliai apskaičiuoti, – bet kokiu atveju žmogus savo likimo nežino. Jeigu žino, vadinasi, toks žmogus yra aiškiaregys, jam gyvenime viskas turi būti aišku. Jis žino, ne tik kur nepasiseks, bet ir kur pasiseks, todėl toks žmogus jau turėtų būti įžymus, turtingas ir laimingas.
Laikas, pinigai, pažintys, talentas ir likimas – gana jų bijoti! Pradėkime nuo svajonės!
Labai gražią mintį radau pasakojimuose apie samurajus, senovės Japonijos karius: „Samurajaus tikslas yra rasti savo mirtį.“ Aišku, kad samurajus anksčiau ar vėliau mirs. Bet jo tikslas yra rasti savo mirtį. Ar jam skirta mirti nuo priešo strėlės? Ar nuo kardo kirčio? O gal paspringti arbata? Gal mirti nuo ligos? O gal nuo senatvės? Šitaip galvodamas samurajus tampa bebaimis, nes kiekviena kova virsta patikrinimu – ar tai jau mano mirtis, ar ne mano? Jei pavyko išgyventi, vadinasi, dar ne mano, galima ieškoti toliau. Mes galime galvoti panašiai ir mėginti rasti savo likimą. Todėl reikia tikrinti – ar šitos svajonės įgyvendinimas įrašytas į mano likimą, ar ne? Jei nepavyko įgyvendinti, vadinasi, neįrašytas, galima ieškoti toliau. Bet, jei nepabandysi, tai ir nesužinosi.
Na štai, išteisinome tuos velniūkščius, kurie mums iš tiesų nekenkia taip stipriai, kaip atrodo. Priešingai, šitie begėdžiai parsidavėliai gali mums netgi padėti, tačiau jie eina išvien tik tada, kai mes jau turime svajonę. Laikas, pinigai, pažintys, talentas ir likimas – gana jų bijoti! Pradėkime nuo svajonės!
Straipsnyje panaudota ištrauka iš knygos „Kaip apginti savo svajonę“, kurioje dalinamasi 7 užtikrintais žingsniais per gyvenimo kliūtis ir negandas. Joje pasakojama ne tik apie 5 velniūkščius bei 7 žingsnius, tačiau ir apie 16 kliudančių demonų bei 16 svarbių dėsnių. Jei nori sužinoti daugiau, pasidomėk šia knyga, ten rasi įkvėpimo pradėti judėti savo svajonės link!
https://www.knyguklubas.lt/kaip-apginti-savo-svajone.html
https://audioteka.com/lt/audiobook/kaip-apginti-savo-svajone#valtininkas
Piešiniai buvo nupiešti specialiai šiam straipsniui. Paruošė Janina D.