Pyktis – tai jausmas, svarbus išlikimui. Jis padeda sukaupti energiją, ryžtingiau ginti tai, kas brangu. Kai būname nepatenkinti, dažnai protinė veikla suaktyvėja ir net drovūs žmonės tampa iškalbingais, o studentai geriau išlaiko egzaminus.
Pyktis padeda suvokti, ko mes iš tikrųjų norime ir įspėja, kad būtina susitarti dėl svarbių dalykų.
Pyktį galima sukaupti – stengtis ignoruoti tai, kas nepatinka tol, kol dėl neesminės smulkmenos įvyks sprogimas.
Kiti žmonės vietoj to, kad nukreiptų pyktį į aplinką, nukreipia jį į save pačius – kaltina save, jaučiasi blogesni už kitus, netenka energijos ir entuziazmo.
Daugelis žmonių yra patyrę fizinio sunkumo visame kūne, didelės vidinės įtampos pojūtį, kai dėl tam tikrų priežasčių reikėjo užgniaužti pyktį. Kai besiveržiantis pyktis tarsi „nuryjamas“, jis lieka kūne, sukeldamas jame didesnius ar mažesnius pakitimus – anksčiau ar vėliau atsiranda psichosomatinės ligos – galvos skausmai, spaudimas krūtinėje, opaligė, dusulio priepuoliai.
Jei žmogui negalima išreikšti savo pykčio, jis pradeda projektuoti pyktį į aplinką, tokiam žmogui gali pradėti atrodyti, kad aplinkiniai pyksta ant jo, jis gali imti vengti žmonių.
Savitvarda pykčio akimirką ne mažiau didi ir ne mažiau kilni, kaip ir savitvarda baimės akimirką.
Kodėl kai kurie žmonės negali saikingai pasipykti?
- Bijo kad jiems neatleis (nes patys neatleistų).
- Nori prieš save atrodyti gerais.
- Tai nepasitikintys savimi žmonės, kuriuos lengva įtikinti, kad jie kalti.
- Naivūs, geri, pasiryžę padėti žmonės.
- Nori būti reikalingi ir mylimi, o atstumti jaučia baimę.
- Per didelis pasitikėjimas mumis besirūpinančiu aktyviu žmogumi.
- Noras pasnausti ir pabūti vaiku.
- Bijome keršto, o gal net fizinių bausmių.
- Bijo mistinių jėgų, – kad pakenks tam, ant kurio pyksta.
- Labai susijaudina, tada ar po to gėdijasi savo pykčio išraiškos.
Kaip elgtis, kai jus kaltina?
a) Kai supykęs žmogus ateina su pretenzijomis, jis pirmiausia nori išlieti savo nepasitenkinimą. Apimtas stiprių emocijų jis menkai tesuvoks, ką jam sakote. Jūsų norą pasisakyti toks žmogus greičiau supras kaip prieštaravimą. Todėl iš pradžių geriau patylėti, leisti kaltintojui išsikalbėti. Kai pamatysite, kad emocijos pamažu atlėgsta, tai ženklas, kad galima pradėti dialogą. Ignoruodami jūs nusukate žvilgsnį į šalį, o klausydamiesi dėmesingai žiūrite į žmogų ir bandote suprasti: kas gi įvyko, ko tas žmogus nori?
b) Nepasitenkinimo konkretizavimas. Reikia aiškintis, koks konkrečiai poelgis ar įvykis sukėlė to žmogaus nepasitenkinimą.
c) Rasti būdą sutikti su kaltinimu – jūs nuginkluojate žmogų ir jis nebemeta į mūšį argumentų ir agresijos rezervo. Sutikdamas jūs parodote, kad supratote nepasitenkinimo priežastį, bet ne tai, kad galvojate taip pat.
d) Aiškus savo nuomonės išdėstymas, pabrėžiant, kad tai subjektyvu. Kai užsimezga ramus ir lygiavertis dialogas, rasti abiems priimtiną sprendimą yra nesunku.
e) Skatinimas pasiūlyti savo sprendimo variantą. Net jei abiems tinkamo sprendimo rasti nepavyko, išsiskirsite su pagarba, nors ir konstatuosite, kad esate skirtingi žmonės.
Kоdėl atleisti taip sunku?
Atleidimas suprantamas įvairiai. Atleidimas – tai neigiamų jausmų ir vertinimų įveikimas, bandant į skriaudėją bent iš dalies pažiūrėti su meile, užuojauta, pagarba, moralinio lygumo pasiekimas, tarpusavio pasitikėjimo atsinaujinimas. Užmiršimas – ne atleidimas, prisitaikymas – irgi ne. Tai jokiu būdu nereiškia saviapgaulės – „žinau, kad jis pasielgė blogai, bet atleidžiu“. Tai reiškia sugebėti priimti tą žmogų tokį, koks jis yra, visų pirma su jo silpnybėmis…
Atleidimas reikalauja laiko. Skubėti atleisti neverta. Svarbus yra pats polinkis atleisti – galima pradėti eiti atleidimo keliu. Jeigu tam jau skiriame dėmesį, tai tą jau užkrauname jėga. Atleidimas yra meilės forma, o meilė visada keičia žmones. Atleisti išmokti sunku.
Turiu pasikeisti pats kad galėčiau atleisti. Sutinku, kad kitas žmogus nėra atsakingas už mano gyvenimą ir mano kančias, ir pats priimu tą atsakomybę. Jei mes laukiame kito žmogaus keitimosi, tuo pačiu pripažįstame savo bejėgiškumą ir priklausomybę nuo jo, renkamės kentėjimą (išduotos žmonos). Skriaudikas mus sužeidė, dėl jo mes ko nors netekome, kol žaizdos neužgijo, atleisti sunku.
Kaip ištarti „atsiprašau”? Žmonės varžosi dėl padarytų klaidų ir atsiprašydami elgiasi pernelyg santūriai. Aukos nori matyti, kad jūs iš tiesų blogai jaučiatės dėl to, ką padarėt. Daugelis žmonių, jei pamatys, kad esate kalti ir gailitės, atleis jums. Svarbiausia – daugiau nebekartoti klaidos.
Ko gero, svarbiausias yra pats nusiteikimas atleisti – tada galima pradėti judėti į priekį, tapti stipresniu. Artimi santykiai – tai nuolatinis atleidinėjimas vienas kitam.
Taigi, atsiraitokime rankoves ir imkimės darbo. Pykčio valdyme mes galime būti darželinuko lygyje, o galima pasiekti tokias aukštumas, kaip į kalėjimą pakliuvęs Tibeto vienuolis, kuris nuogąstavo, kad gali prarasti atjautą jį kankinusiems kalėjimo sargams. Savitvarda pykčio akimirką ne mažiau didi ir ne mažiau kilni, kaip ir savitvarda baimės akimirką.
Galimi kovos su pykčiu būdai
- Prisiminkite kaltintoją. Įsivaizduokite, kad apsivyniojate save nuo kojų iki galvos peršviečiamu energetiniu siūlu, vynioti lėtai, apie 5 min. Kai apsivyniosite, pažiūrėti kaltintojui į veidą. Išsirinkti iš apsigynimo nuo kaltinimo mantros keletą sakinių ir juos pakartoti 10 kartų.
- Dovanų siuntimas – sugalvoti, ko tas skriaudėjas gyvenime labiausiai trokšta, įsivaizduoti, kad suvyniojate jam dovaną į gražų ir juokingą popierių ar dėžutę ir siųsti 27 kartus.
- „Išjungti“ skriaudiką pulteliu 27 kartus.
APSIGYNIMO MANTRA
- Jis nori mane supykinti, bet aš nepasiduosiu.
- Jis perdeda ir pretenzijas diktuoja pyktis. Dabar ginčytis nėra jokios prasmės.
- Netekau nuotaikos atsakinėti į jo klausimus, pagalvosiu vėliau.
- Tikrai kvailai atrodo. Paskui pats gailėsiuosi.
- Aš irgi moku rėkti ir bartis, bet žmonės turi bendrauti ne taip.
- Šiuo metu jis labai nelaimingas, argi laimingas žmogus taip prarastų pusiausvyrą?
- Manau, kad elgiuosi teisingai ir išlaikau vidinę ramybę.
- Geriausia, ką galiu padaryti – pasijuokti bent mintyse.
- Aš nesu toks blogas kaip jis sako. Aš nusipelnau atidumo ir pagarbos.
Pieniu jura, Pasitikinčios savimi Lūšies dalyvė.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
