Sakoma, kad viena didžiausių žmogaus baimių yra kalbėti prieš auditoriją.
Visos baimės prasideda klausimu „O jeigu?“ ir veda į nesėkmę. Prieš pranešimą bandžiau numatyti tamsiąją ateities pusę. Buvau tiesiog kvailas. Supratau, kad elgiuosi kvailai, išmaniau visą teoriją, bet ji tiesiog negelbėjo. Baimė vis didėjo. Patekau į bėdą.
Tą vakarą sugalvojau gudrybę (vienuolių kalba mes tai vadiname „meistriškumo priemone“), kuri padėjo man įveikti baimę tą kartą ir kuri puikiai veikia iki šiol. Aš nusprendžiau, kad ne taip svarbu, ar auditorijai patiks mano pranešimas, ar ne; svarbiausia, kad jis patiktų man pačiam. Taigi nutariau smagiai praleisti laiką.
Nuo tos akimirkos, kai kalbu viešai, aš tiesiog smagiai leidžiu laiką. Suvokiau, kad nusprendęs smagiai leisti laiką viešojo pasisakymo metu tiesiog atsipalaiduoju. Psichologiškai neįmanoma vienu metu jausti baimę ir malonumą. Be to, auditorijai nepabosta klausytis, kai smagiai kalbi.
Kartą Tibeto vienuolis paaiškino, kodėl svarbu prajuokinti auditoriją pranešimo metu.
– Kai juokdamasis žmogus išsižioja, – pasakė jis, – į burną gali lengvai įmesti išminties piliulę.
Ajahn Brahm. Atverk savo širdies duris.
Paruošė Valdona Ž.
