Šį straipsnį parašė Petunija Vazone, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Nuo mokyklos laikų visi mane vadino protinga. Tai dažniausias epitetas, kurį išgirsdavau. Tai iškilmingai skelbė ir mano pažymiai. Tėčio draugai visada atėję klausdavo: na, pirmūne, kaip gyveni? O savo vaikams mane kėlė kaip pavyzdį. Ir nors tai, šių laikų terminais, yra pozityvu, juk mane visi gyrė ir manim žavėjosi, tai atsisuko prieš mane.
Pirmiausia aš sau įsikaliau į galvą, kad negaliu suklysti, negaliu kažko padaryti blogai. Ir apsirgau perfekcionizmu, baime kažką (net neaišku ką) nuvilti. Tada ėmiau elgtis taip, kaip iš manęs tikimasi, pvz., studijavau tą specialybę, kuri buvo prestižiškiausia ir kur visi tikėjosi mane matyti. Turbūt neverta minėti, kad gailiuosi? O trečia mano klaida buvo galvoti, kad to gana. Kad protingas žmogus yra sėkmingas, turtingas ir mylimas.
Viskas ėmė keistis tada, kai keistis pradėjau aš.
Nepatikėsit, kiek metų man prireikė suvokti, kad proto negana. Kad neužtenka gerai dirbti. Kad sėkmė ir laimė nėra geri pažymiai. Viskas ėmė keistis tada, kai keistis pradėjau aš:
- kai ėmiau elgtis taip, lyg būčiau pasiekusi to, ko siekiau;
- kai ėmiau bendrauti su žmonėmis, iš kurių galiu mokytis;
- kai su tais žmonėmis ėmiau dalytis savo nuomone;
- kai pradėjau pastebėti kitus ir vertinti jų pastangas;
- kai ėmiau dėkoti tiems, iš kurių mokausi;
- kai pasaulis nustojo suktis ties mano darbo stalu ir prasiplėtė iki strateginių dalykų.
Todėl aš neklausiu mokytojos, kokie mano vaikų pažymiai, aš klausiu, ar jie turi draugų, ar moka bendrauti, ar yra pastebimi ir vertinami, ar moka atsiskleisti. Man nereikia, kad mano vaikams viskas sektųsi, aš jiems leidžiu klysti ir nemėgti kai kurių dalykų. Aš jiems leidžiu lankyti tuos būrelius, kurie juos veža. Aš jiems leidžiu mylėti, draugauti, atjausti ir dovanoti dovanas. Ir tikiu, kad jie greičiau nei aš suras savo laimę ir sėkmę.
Petunija Vazone, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
