Pastebiu, kad esu naudingesnis tada, kai galiu įsiklausyti į save nekritikuodamas ir galiu būti savimi. Manau, kad per daugelį metų išmokau įsiklausyti į save, todėl šiek tiek geriau nei anksčiau žinau, ką jaučiu kiekvieną akimirką – sugebu suvokti, kad aš pykstu; arba, kad šis asmuo man iš tiesų yra nepriimtinas; arba kad šitam asmeniui jaučiu didelę šilumą ir meilę; arba kad man nuobodu ir neįdomu tai, kas vyksta; kad esu pasiryžęs suprasti šį individą arba kad bendraudamas su juo jaučiu nerimą ir baimę.
Manau, kad galiu išgirsti visas savo nuostatas ir jausmus. Kitaip tariant, jaučiu, kad daug tiksliau leidžiu sau būti tuo, kas esu. Galiu lengviau priimti save kaip netobulą asmenį, kuris ne visada elgiasi taip, kaip aš norėčiau.
Egzistuoja keistas paradoksas: kai priimu save tokį, koks esu, aš keičiuosi. Mes negalime pasikeisti ar atsisakyti to, kuo esame, kol visiškai to nepriimame. Po to pasikeičiame beveik nepastebimai.
Carl R. Rogers. Apie tapimą asmeniu.
Paruošė Janina D.
Žmogus, kuris auga, turi tą nekantrumą, dažnai ir savęs peikimą; ir pamenu eilutę iš norvegiško psalmyno: „Padėk man žvelgti į save su malone”