Vieną dieną mergaitė sumanė nudažyti savo dviratį. Pasirinko žalius dažus.
Žalia spalva jai labai patiko. Tačiau vyresnysis brolis pakraipė galvą:
– Taip nudažyto dviračio dar niekur nemačiau! Nudažyk jį raudonai. Tada bus tikrai gražu.
Mergaitė mėgo ir raudoną spalvą. Nusipirko raudonų dažų ir nudažė dviratį raudonai.
Bet jos bičiulė pasakė:
– Visi turi raudonus dviračius! Kodėl nenudažai savojo mėlynai?
Mergaitė viską apgalvojo ir nudažė dviratį mėlyna spalva.
Tačiau įsiterpė kaimyno sūnus:
– Mėlynas dviratis? Liūdna spalva! Geltona būtų gyvesnė!
Mergaitė sutiko, kad geltona tikrai gyvesnė spalva.
Tačiau savo nuomonę išreiškė kaimynė:
– Koks siaubingas geltonas atspalvis! Nusipirk žydrų dažų, mano manymu, bus gražiau.
Mergaitė nudažė dviratį žydrai. Tuo metu grįžo vyresnysis brolis ir sušuko:
– Argi nesiruošei dažyti raudonai? Žydra spalva – neskoninga. Reikia raudonos spalvos, būtinai raudonos.
Tuomet mergaitė pratrūko juoktis.
Ji paėmė žalių dažų skardinę, nudažė dviratį žaliai ir daugiau jai nebuvo svarbu, ką sako kiti.
Teikti pernelyg didelį dėmesį kitų nuomonei gali būti labai pavojinga.
Vieną dieną Lakštingala susirgo ir liovėsi suokusi.
– Ji neserga,- sučirškė žvirbliai,- tingi giedoti ir tiek.
Šie žodžiai labai įskaudino Lakštingalą ir ji vėl sučiulbo.
– Argi nesakėme?,- tarė žvirbliai.
Taip Lakštingala išeikvojo paskutines jėgas ir mirė.
Tada žvirbliai gūžtelėjo pečiais:
– Tai kodėl ji suokė, jei sirgo?
Bruno Ferrero.
Paruošė Janina D. ir Rūta K.
