Visi mes trokštame to paties – tik meilės ir laimės. Kaip mes visi to desperatiškai siekiame ir kaip visi jaučiamės daugiau ar mažiau nelaimingi, nors, atrodo, viską turim. Vieni bando pakeisti mąstymą ir džiaugtis tuo, ką turi, nes visgi tai daug, kiti vis dar vejasi tą laimę, nors galbūt net nežino, kaip ji iš tikrųjų atrodo. Ir mane seniai kankina toks klausimas – kodėl?
Kodėl gyvenime taip viskas keistai, įdomiai, kodėl tam, kad jaustumeisi nelaimingas, nereikia absolučiai jokių pastangų, tai išeina taip natūraliai ir savaime, kad to net nepastebi, o tam, kad jaustumeisi laimingas turi įdėti begalę pastangų, nuolat būti sąmoningas ir sau priminti, kad esi laimingas, nes turi tą ir tą, nes esi toks ir toks, nuostabus, laimingas, ir kaip tau iš viso pasisekė. Turi nuolat tobulėti, skaityti daug literatūros, dirbti su savim dieną naktį, kad tik pajaustum bent trumpam tą būseną – AŠ LAIMINGAS. O kaip norėtųsi, kad būtų atvirkščiai, ar ne? Kad nuolat jaustumeis laimingas, o tam, kad būtum nelaimingas, turėtum dėti begales pastangų. Ir kodėl taip surėdytas pasaulis, kad kas malonu – tas nesveika arba nuodėminga, o kas gera, gražu, laiminga – reikalauja begalinio sunkaus darbo. Kodėl nuodėmės ir blogis išeina tarsi savaime, tarsi iš prigimties? O gėris, laimė, grožis reikalauja tiek pastangų? Ar tai reiškia, kad žmogaus prigimtis tokia nuodėminga ir tamsi? O gal mes auklėdami padarome spragas? Gal kas nors žino atsakymą ir gali išvaduoti mane iš šito didelio KODĖL?
Zizu, Pasitikėjimo savimi stiprinimo programos II dalyvė
Paruošė Valdona J. Ž.
