Kiekviename iš mūsų yra kampelis, kur gyvena mūsų tikrasis „aš”. Ten galime atrasti geriausius žodžius: meilės, gerumo, poezijos, maldos žodžius. Tie žodžiai tikrai yra mūsų, vieninteliai laukiami, vieninteliai, kuriais patiki kiti. Paslaptis, kaip sugebėti ištarti tikrus žodžius, – tai nusileisti į mūsų tiesos buveinę.
Kiekviename iš mūsų yra kampelis, kur gyvena mūsų tikrasis „aš”.
Iš išorės ateinančių garsų ir vaizdų agresijos akivaizdoje neproporcingai išsiplečia mūsų dalis, nukreipta į išorę: akys ir ausys yra dėmesingos tik tam, kas vyksta išorėje, ir prieinama iki to, kad užmirštame turį namus savo viduje. Gyvename, jeigu galima taip pasakyti, prie savo namų lango, susidomėję vien tik gatvės gyvenimo kaleidoskopu, tuo, ką sako ir daro kiti, ignoruodami bendravimą su savimi. Žmogus tampa svetimas savo tikrajai būčiai. Gilusis „aš“ sunyksta ir miršta.
Galima nugyventi visą gyvenimą prisiglaudus kitų žmonių būstuose, maitinantis prie jų žodžių ir jų gyvenimo įvykių stalo. Baisiausia nelaimė šioje vidinio gyvenimo ir susvetimėjimo dialektikoje yra ne tai, kad žmogus neturi savo namų, bet kad turi ir nesugeba jų pamilti. Prarandame ryšį su giluminiais savo būties klodais, kur nusidriekusios mūsų vertybių ir mūsų energijos aukso gyslos. Nebesugebame kalbėtis su savimi, o tyla baugina, veda į paniką. Mes sutinkame būti su bet kuo, kad tik nereikėtų būti su savimi.
Yra vienatvė, kuri kelia siaubą, bet yra ir tokia vienatvė, kuri sudaro draugiją. Ten atrandame savo centrą, kur saugomas suvokimas, ryšys su tuo, ką mes tikime ir ką mylime, o tai yra mūsų gyvenimo prasmė.
Bet kiekvienas iš mūsų „išsipjauna“ savo viduje erdvę, galima sakyti, kambarį, kur gali susitikti su savimi, kai nori ir kai gali, bei apsisaugoti nuo įvairialypės iš pasaulio ateinančių žinių gausybės.
Čia kiekvienas yra laisvas, su savo pamėgtomis mintimis ir meilėmis. Čia yra erdvė, apsaugota nuo visų grėsmių ir iliuzijų.
Tiesiog sunku patikėti, kokį savęs pažinimą pasiekia žmogus, kai apsigyvena savo viduje ir tampa tylos bičiuliu. Jis nežinojo, kad turi tokį minčių, intuicijos, energijos lobį, kuris jį daro tvirtesnį ir nuteikia atviresniam dialogui su kitais. Kartais liekame tiesiog apstulbę, kai atrandame tokį turtingą vidinį lobyną. Atrodo, tarsi pagaliau suvokėme, kad mūsų būtybė turi aukštesnį lygmenį, tam tikrą anapusinę sritį, aukštikalnį, apie kurio egzistavimą net neįtarėme.
Čia kiekvienas gali būti akis į akį su savimi pačiu, be uždangų ir be baimių, išsikalbėti ir klausytis, vaikštinėti pirmyn ir atgal savo sielos takais, savo akivaizdoje toks, koks yra.Tai yra mūsų dvasinis centras, išskirtinai mūsų, nepakartojamas pasaulis, kurį mes kuriame per visą savo gyvenimą iš savo patyrimų medžiagos: iš to, kas mus pradžiugino ir įskaudino, iš to, ką gavome ir kas buvo atimta iš mūsų, iš buvimo kartu ir išsiskyrimų, iš žodžių, kurie mums buvo pasakyti ir kurių veltui laukėme. Trumpai tariant, iš viso to, kas mus palietė ir kaip mus palietė.
Giuseppe Colombero. Vidinio išgijimo kelias: kad geriau sutartume su savimi.
Paruošė Aurelija K. ir Janina D.
