Banalu, bet ar nesame nei vienas susimąstę… Jeigu tik išvažiuočiau į kitą miestą/šalį, būtų geriau. Nutrūktų kančios ir viskas pasikeistų, o aš galėčiau būti laimingas. Lyg kažkur ten, kur mūsų nėra, yra kažin kas, kas gali pakeisti mus ir mūsų mintis. Lyg pakeitus išorinį pasaulį, pasikeisime ir mes patys. O iš tiesų tik ir trypčiojame vietoj su savais išgyvenimais ir skaudulių bagažu, kurį patys laikome prie savęs.
Lyg kažkur ten, kur mūsų nėra, yra kažin kas, kas gali pakeisti mus ir mūsų mintis.
Ir tikrai, išvažiavus kitur, pakeitus aplinką susidaro iliuzija, kad viskas pasikeitė. Netgi ima atrodyti, kad esi laimingesnis, kol nesusiduri su tikrove, kad niekas nepasikeitė… Esi toks pats… Jausmai tie patys, įpročiai tokie patys. Netgi, žiūrėk, situacijos ima kartotis tos pačios. Žiuri į tolį ir klausi savęs, ar tai jau aš esu laimingas? Vėl kaltini aplinkybes, šalį/miestą, kuriame atsiradai. Užsidarai savyje arba užkrauni visą savo gyvenimą „mylimajam” ant kaklo. Lyg kažkas kitas būtų atsakingas už mūsų laimę, bei mūsų susikurtą pasaulį.
O iš tiesų, tai juk viskas yra tavyje… Visos tavo mintys, kurios konstruoja tavo aplinką. Kurias sąmoningai arba nesąmoningai esi pasirinkęs. Arba galvoji, kad esi pasirinkęs. Taip ir sukiesi tame rate, nepripažindamas sau tiesos. Bandai kažkur bėgti, net nežinodamas, kur nori bėgti.
O GERA ŽINIA TA, kad nuo savęs bėgti ir nereikia. Užtenka priimti save ir norėti keistis. Ir visada dėkoti už viską, kiekviename savo gyvenimo žingsnyje.
Akmuo, Lūšis III dalyvis.
Nuotraukos autorius: Vilius Paškevičius.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
