Kas yra žodis? „Verbalinė priemonė“,- atsakysite jūs. Taip, sutinku. Žodžiais mes galime save išreikšti, išlieti savo vidų, gauti ko norime. Tačiau šiomis dienomis tiesiogiai susidūriau su tuo, kad žodis gali būti stipri griaunamoji jėga, išjudinanti visus sielos akmenis.
Būkime atidūs, bendraudami su kitais. Kai kada vienintelis žodis gali pakeisti kito žmogaus likimą.
„Tu esi stora“,- pasakė Andrius Kamilei. Kamilė į tai nekreipė dėmesio. Tačiau kai šią frazę išgirdo 35- ąjį kartą, ji susimąstė: „Galbūt neveltui mane vadina stora? Gal aš ir ESU stora“?
Tądien Kamilė veidrodžio atvaizde pamatė visai kitą žmogų. Žmogų, kuris yra nevykęs, blogas, storas, nerangus. Išgaravo paskutiniai pasitikėjimo savimi lašeliai, lyg rasa vėlyvą rytą. Vėliau sekė sekinančios dietos, 4 valandas per dieną trunkantis sportas, lieknėjimo piliulės, maisto atsisakymas. Svarstyklės rodė mažėjantį skaičių, tačiau iš veidrodžio į Kamilę piktai dėbsojo storulė, kuri didėjo nuo kiekvieno kąsnio ar net vandens gurkšnio. Galvoje vien mintys apie svorį, kalorijas, salotų lapus ir savo bjaurų kūną. Ką apie tai sakė draugai? Kokie draugai? Kamilė juos prarado prieš gerus metus. Jiems pabodo kentėti jos pyktį, negatyvumą ir nuolatinius skundus „Aš stora“. O ir pati Kamilė neturėjo laiko su jais bendrauti, jai buvo įdomiau skaičiuoti kalorijas, kurias šiandien suvartojo ir mąstyti, kaip jų atsikratyti. Kitame etape sekė drastiški suvalgyto maisto atsikratymo iš savo kūno būdai, kurių, vardan estetikos, nevardinsiu.
Toliau Kamilės gyvenimas sukasi lyg užsuktas verpetas, kiekvieną dieną vyksta kova su pačia savimi, kol vieną vakarą ji pabunda intensyviosios terapijos skyriuje. Atsimerkia ir mato prie rankos prijungtas lašelines, šalia sėdi ir verkia mama. Kamilė guli ir nieko nesupranta: kas, kaip, kada? Pasirodo, jos kūnas tiesiog pasidavė. Visi organizmo rezervai buvo išsemti. Ačiū Dievui, ją laiku atvežė į ligoninę. Toliau jos istorija nepasibaigė laimingu pasveikimu. Prasidėjo sunkus, ilgai trunkantis gydymas. Su daugybe pagerėjimų ir atkryčių. Tiesą sakant, ji gydosi iki šiol. Kiekviena diena prasideda mintimi „aš galiu įveikti tą nelemtą ligą“.
Sugalvojau šią istoriją, nes šiomis dienomis realiai susidūriau su panašiomis situacijomis. Kiekviena jų individuali, bet tuo pačiu labai panaši.Daugelyje atvejų viskas prasidėjo nuo ŽODŽIO. Galbūt tą žodį išleidęs į pasaulį taip net negalvojo, jį ištarė vedinas laikino pykčio, pavydo. Tačiau žodis paleistas – žala padaryta.
Visa tai rašau norėdama visų jūsų paprašyti, kad atidžiai rinktumėtės žodžius. Būkime atidūs, bendraudami su kitais. Kai kada vienintelis žodis gali pakeisti kito žmogaus likimą. Geriau dovanokime kitiems gražius žodžius, nebijokime (kaip mokė Lūšis) be progos ištarti myliu ar tiesiog pagirti naują megztinį.
Violetinė žibutė, Lūšies III – pasitikėjimo savimi stiprinimo programos, dalyvė.
Nuotraukos autorius: Marius Čepulis.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
