Patyriau, kad mane labai praturtina gebėjimas būti palankiam kitam asmeniui.
Pastebėjau, kad iš tikrųjų būti palankiam kitam ir ir jo jausmams tikrai nėra lengva, ne lengviau nei suprasti. Ar tikrai galiu leisti kitam asmeniui jausti man priešiškumą? Ar galiu pripažinti jo pyktį kaip realią ir teisėtą jo paties dalį? Ar galiu priimti jį, jeigu jo požiūris į gyvenimą ir gyvenimo problemas gerokai skiriasi nuo manųjų? Ar galiu priimti jį tuomet, kai jis jaučia man labai teigiamus jausmus, žavisi manimi ir nori būti toks kaip aš? Visa tai susiję su palankumu ir nėra lengvai pasiekiama.
Esu įsitikinęs, kad mūsų kultūroje vis labiau įsigali vieša nuomonė, kuria kiekvienas iš mūsų verčiamas tikėti: „Visi kiti asmenys privalo jausti, galvoti ir tikėti taip pat kaip aš“. Mums labai sunku leisti savo vaikams, savo tėvams arba savo sutuoktiniams kitaip nei mes suvokti konkrečias temas ar problemas. Mes negalime leisti savo klientams arba studentams būti kitokiems nei mes arba individualiai naudotis savąja patirtimi. Nacijos mastu mes negalime leisti kitai nacijai galvoti arba jausti kitaip nei mes.
Taigi įsitikinau, kad tuomet, kai galiu priimti kitą asmenį, o tai reiškia, kad galiu konkrečiai priimti jo jausmus, nuostatas ir įsitikinimus, kurie yra tikra ir gyvybiškai svarbi jo dalis, aš padedu jam tapti asmeniu. Ir man tai atrodo nepaprastai vertinga.
Tačiau, man regis, kad šis individų skirtumas, kiekvieno individo teisė pritaikyti savo patyrimą ir atskleisti asmeninę jo prasmę yra viena labiausiai neįkainojamų gyvenimo galimybių. Kiekvienas asmuo tikrai yra atskira sala ir jis gali nutiesti tiltus į kitas salas tik tuo atveju, jei nori būti savimi ir leidžia kitam būti savimi. Taigi įsitikinau, kad tuomet, kai galiu priimti kitą asmenį, o tai reiškia, kad galiu konkrečiai priimti jo jausmus, nuostatas ir įsitikinimus, kurie yra tikra ir gyvybiškai svarbi jo dalis, aš padedu jam tapti asmeniu. Ir man tai atrodo nepaprastai vertinga.
Carl R. Rogers. Apie tapimą asmeniu.
Paruošė Janina D.
