Psichologijos ir dvasingumo ryšys

Ar psichologija labiau praktiška nei dvasingumas? Nieko nėra praktiškiau už dvasingumą. Ką gali padaryti vargšas psichologas? Jis gali tik sumažinti įtampą. Aš pats esu psichologas ir praktikuoju psichoterapiją, ir būna sunku, kai kartais reikia pasirinkti  tarp psichologijos ir dvasingumo. Įdomu, ar tai dar kam nors prasminga. Daugelį metų man atrodė, kad tame nėra jokios prasmės.

Aš paaiškinsiu. Man tai atrodė neprasminga daugelį metų, iki kol aš staiga atradau, kad žmonės turi pakankamai kentėti būdami santykiuose tam, kad jie nusiviltų visais santykiais. Ar tai nėra siaubinga? Jie prieš tai turi pakankamai kentėti būdami santykiuose, kad atsimerktų ir pasakytų: „Man nuo viso šito bloga! Turi būti geresnis būdas gyventi su kitu žmogumi nei būti nuo jo priklausomam.“  Ir ką aš dariau kaip psichoterapeutas?  Žmonės ateidavo pas mane su savo santykių problemomis, su bendravimo problemomis ir kartais aš jiems padėdavau. Bet kartais, deja, aš jiems nepadėdavau, nes tai būtų tuos žmones užmigdę. Gal jiems reikėjo kentėti šiek tiek daugiau. Gal jie privalo pasiekti dugną, kad pasakytų: „Man viso to jau gana.“ Kai tau visai bloga nuo tavo blogumo, tada tu iš jo ir išeini. Dauguma žmonių eina pas psichiatrą ar psichologą, kad palengvėtų. Kartoju: palengvėtų. Ne tam, kad iš išeitų iš blogos situacijos.

Štai mažojo Jonuko istorija, kuris, kaip sako kiti, buvo protiškai atsilikęs. Bet aišku, taip nebuvo, kaip matysite iš šios istorijos. Jonukas eina į modeliavimo pamokas specialių poreikių vaikams savo mokykloje. Čia jis gauna savo glaisto gabaliuką ir jį modeliuoja. Jis pasiima mažą gabalą glaisto, eina į kambario kampą ir su juo žaidžia. Prie jo prieina mokytoja ir sako:

− Labas, Jonuk.

− Labas, − atsako jis.

− Ką čia turi rankoje?

− Tai gabalas karvės mėšlo.

− Ką tu iš jo darai? − klausia mokytoja. Jonukas atsako:

− Lipdau mokytoją.

Mokytoja pagalvojo: „Mažajam Jonukui blogėja“. Todėl ji pasikviečia direktorių, kuris ėjo tuo metu ėjo pro šalį ir jam apie tai pasako. Direktorius prieina prie Jonuko ir sako:

− Labas, sūnau.

Jonukas atsako:

− Labas.

Direktorius klausia:

− Ką turi rankoje?

Berniukas atsako:

− Gabalą karvės mėšlo.

− Ką tu iš jo darai?

− Direktorių, − atsako Jonukas.

Direktorius pagalvojo, jog reikia Jonuką nusiųsti pas mokyklos psichologą.

Psichologas yra gudrus vyrukas. Jis prieina prie Jonuko ir sako:

− Labas.

Jonukas atsako:

− Labas.

Psichologas sako:

− Aš žinau, ką tu turi rankoje.

− Ką?

− Gabalą karvės mėšlo.

Jonukas atsako:

− Teisingai.

− Ir žinau, ką tu iš jo darai.

− Ką?

− Tu darai psichologą.

− Neteisingai. Neturiu tiek mėšlo!

O Jonuką dar vadina protiškai atsilikusiu!

Vargšai psichologai, jie atlieka didelį darbą. Tikrai. Yra atvejų, kai psichoterapija yra didžiulė pagalba, nes kai tu jauti, jog tuoj išprotėsi, tai tu tapsi arba psichiškai nesveikas arba mistiškas. Štai kas yra mistiškas – pamišėlio priešingybė. Ar žinote kaip suprasti, kad jūs nubudote? Tai yra tada, kai klausiate savęs: „Ar tikrai aš esu išprotėjęs, ar visi aplinkiniai?“ Taip tikrai yra. Nes mes esame išprotėję. Tikrų tikriausi bepročiai! Vienintelė priežastis, dėl kurios mūsų neuždaro į psichiatrinę ligoninę yra ta, kad mūsų tiek daug! Taigi, mes išprotėję. Mes gyvename beprotiškomis mintis apie meilę, apie santykius, apie laimę, apie džiaugsmą, apie viską. Mes esame išprotėję tiek, kad jei visi dėl kažko sutinkame, galime būti tikri, kad tai neteisinga! <…>

Nesu labai jums palankus, tiesa? Bet aš kartoju: Jūs norite nubusti. Jūs labai dėl to stengiatės. Ir jūs to net nežinote. Manote, kad esate tokie mylintys! Cha! Kam jūs gyvenate? Net savęs aukojimas jus verčia gerai jaustis, tiesa? „Aš save aukoju! Aš stengiuosi pasiekti savo idealą.“ Bet jūs iš to kažką gaunate, ar ne taip? Jūs visada gaunate kažką iš visko, ką darote, iki kol nubundate.

Štai pirmasis nubudimo žingsnis. Supraskite, kad jūs nenorite nubusti.

 

A. de Mello. Sąmoningumas.

Vertė Giedrė M.

Redagavo Emilija S.

Paruošė Rasa V.