Saldi nuodėmė…

Įsitaisiau jaukiai prie židinio… Šilta… Gera… Įsijungiau mėgstamą muziką ir atsiminiau neseniai išgyventą savo istoriją… Kuri iki šiol kelia šypseną… Tai pasakojimas apie kai ką daugiau nei nuodėmę. Tai pasakojimas apie tai, kaip mes patys galime kontroliuoti savo gyvenimą… Taigi…

Gyvenimas mano kurį laiką jau buvo įsisiūbavęs į įprastinį gyvenimo ritmą, darbas, namai, namai darbas… Draugės… Pasisėdėjimai, paplepėjimai… Ir tiek… Nieko įspūdingo vyrų fronte, nors vis beprotiškai troškau turėti artimą žmogų… Vieną dieną nuėjau su kolege papietauti į biliardinę… Nors ten anksčiau dažnai lankydavomės per pietus, tačiau kažkaip buvom primiršusios šia vietą geram pusmečiui… Taigi – pietūs… Su kolege nusprendėme pažaisti biliardą, nors nesame profesionalės, tačiau kažkaip norėjosi prasiblaškyti… Smagiai sau besišnekučiuodamos, stumdom kamuoliukus… Mano eilė… Atsistoju „kampu“, pasilenkiu veidu arčiau stalo, bandau taikyti… Tačiau netikėtai akys mano krypsta aukščiau, ir aš matau prie kito stalo stovintį vyruką ir žiūrintį tiesiai į mano akis… Žavi šypsenėlė… Nusišypsau ir aš… Toliau tęsiu žaidimą, tačiau suprantu, kad kažkas vyksta, nes nebegaliu susikaupti… Akys vis dažniau susitinka su jo akim… Šypsomės… Lengvas flirtas… Išeidamas jis man mirkteli… Nors esu 28 metų, bet tuo momentu pasijuntu kaip nekalta mergaitė ir susigėstu… Esu jį mačiusi ir anksčiau, bet niekad nebuvo tokio žaidimo tarp mūsų kaip šį kartą… Žinoma, laukiu kitos dienos pietų, nekantrauju… Kitą dieną vėl einu į tą pačią vietą pietauti, vėl jis ten… Vėl akių kontaktas, šypsenos, mirktelėjimai, bet nei jis, nei aš neprieinam… Gundančios akys… Toks flirtas tęsiasi 2 mėnesius… Aš jau ne kartą mintyse įsivaizduoju, kaip jis mane bučiuoja pasisodinęs ant biliardo stalo… Net nekalbant apie tai, kad visą tą laiką, kol pietauju, aš net nebegirdžiu, ką kalba kolegės, atrodo, aplinka išnyko – tik jis ir aš… Rodos, be žodžių suprantam vienas kitą… Galiausiai pažiūriu į jo rankas, nematau žiedo, pagalvoju, kad laisvas vyras, bet niekaip nesuprantu, kodėl jis neprieina… Vis dėlto neapsikenčiu, man nebeužtenka vien to žvilgsnio… Noriu jo šalia, pabendrauti… O gal ir daugiau… Išsitraukiu tušinuką, lapelį ir užrašau savo telefono numerį, praeidama pro šalį tiesiog duodu jam į rankas ir pasakau: „paskambink“… Sau galvoju, kad nieko neprarasiu, turiu pabandyti, nes paskui galiu gailėtis, kad nepabandžiau… Tą dieną ramu, telefonas neskamba… Kitą dieną irgi – tyla… Aš jaudinuosi, galvoju: „duodu jam tris dienas, nepaskambina – vadinasi, viskas tik šiaip žaidimas“… Trečią dieną vakare sulaukiu skambučio… Jis prisistato, padėkoja už mano drąsą, paaiškina, kad jis vis nedrįso ir sako: „aš esu vedęs, ir nuo to, kaip tu į tai žiūrėsi, priklausys mūsų tolimesnis bendravimas…“ Palinki labos nakties ir pasako, kad paskambins kitą kartą… Mane, žinoma, drasko dvejopas jausmas – nusivylimas, kad vedęs… Ir pyktis. Ką reiškia „kaip aš į tai žiūrėsiu“? Tačiau kaip ir galima buvo tikėtis, jis davė man laiko apsvarstyti… Per tą laiką aš nusiraminu, ir nusprendžiu mesti jam iššūkį ir atsakomybę perstumti ant jo pečių… Sulaukiu antro skambučio po savaitės… Kalbamės… Ir pokalbio metu aš jam ir pasakau tiesiai šviesiai, kad man tas pats vedęs jis ar ne, aš esu viena, prarasti neturiu ko, o jis turi gerai pagalvoti, kadangi esu pakankamai pavojinga moteris, pasiūlau apmąstyti, ar tikrai pasiruošęs prasidėti su manim, ar nebus paskui taip, kad įsimylės? (Kokia savim pasitikinti, ar ne?) Taip pakalbėję, nusprendėm kurią dieną susitikti, pakalbėti… Taip ir įvyko… Pasitaikė puiki proga jam „pabėgti“ iš namų, žmona buvo komandiruotėje. Atvažiavo pas mane. Aš, aišku, žinojau kas bus, nes tiek laiko aš su tuo žmogumi mintyse mylėjausi, kad daugiau nieko ir nenorėjau, tik gauti tai, ko noriu – malonumą… Nespėjus įeiti pro duris mes pradėjom bučiuotis, nepajutau, kaip besibučiuojant atsidūrėm virtuvėje, štai, aš sėdėjau jau ir ant virtuvinio stalo, ir mes beprotiškai karštai bučiavomės ir mylėjomės… O gal tiesiog „barškinomės“… Ta naktis buvo nuostabi… Gavau tai, ko norėjau… Jis irgi… Gavo mane… Nepaliaudamas kartojo, kokia aš nuostabi… Kokia graži ir panašiai… Išsiskirdami susitarėm susiskambinti… Žinoma, turėjau jaustis blogai, juk miegojau su vedusiu vyru – kokia kalė, ar ne? Taip dabar galvoja ištekėjusios moterys, kurios skaito šią istoriją… Kitos galvoja – „kokia aš drąsi ir kaip pasitikiu savimi“… Ir vienas, ir kitas galiu ir pradžiuginti, ir nuvilti… Šią istoriją ir baigiau vienu kartu… Nors jis norėjo daugiau… Tačiau man to nereikėjo… Per daug gera su tuo žmogumi buvo ir nenorėjau įklimpti ir įsimylėti, o ir nenorėjau, kad jis skirtųsi su savo šeima. Be to, aš juk to tik ir norėjau, jo aistros…

Atsiminus šią istoriją pagalvojau, kokia vis dėlto yra sunki užduotis būti moteriai… Kaip vis dėl to sunku išlikti visą gyvenimą neperskaityta knyga… Graži, pasitikinti savimi, seksuali, laiminga, įdomi vyrui… Duoti jam tai, ko jis nori, kad neieškotų kitų… Ir kartais netgi „perlipti per save“… O gal esant tikrai meilei taip stengtis nebūtina? Viskas išeina natūraliai… Nežinau… Bet istorija priverčia susimąstyti… Kiek mes kiekvienas galime kontroliuoti savo gyvenimą?.. Dabar nuspręskit Jūs – ar šios istorijos moteris yra kalė? Ar tiesiog moteris, gavusi tai, ko norėjo? O gal jis yra asilas ir nevertina savo žmonos? O gal jo žmona kalta, kad jis toks? Ir išvis: ar šioje situacijoje ieškosim kaltų? Ar tiesiog žavėsimės tuo, kad vis dėlto gali gauti tai, ko nori, jei įdedi truputį pastangų ir pasitiki savo jėgom…

Istorija nebūtinai apie mane ir nebūtinai viskas realybėje buvo taip, kaip parašiau, bet priverčia truputį susimąstyti…

Tulpė, Pasitikėjimo savimi stiprinimo programos dalyvė

Paruošė Valdona J. Ž