Švedų poetas Gunnaras Ekelöfas, miręs nuo gerklės vėžio, taip aprašo savo kančią:
Turi tai žinoti:
kurčiam skausmui reikia draugijos;
aštrus skausmas reikalauja, kad neliktume vieni.
Tad neik gulti;
geriau nelik patogiai išsitiesęs,
net jeigu pajėgtum gulėti,
nes skausmas vienatvėje tave užvaldytų.
Ne, tu turi stovėti,
turi vaikščioti pirmyn atgal,
turi lankstytis į visas puses,
turi pats sau palaikyti draugiją,
turi rašyti laiškus kažkam,
jeigu yra kažkas,
arba niekam, kaip kad aš dabar.
Turi stumdyti daiktus iš vienos vietos į kitą,
turi ką nors veikti virtuvėje,
jeigu ją turi, o jei gali – vaikščioti.
Turi mąstyti, jei pajėgi mąstyti,
arba užsiimti rankdarbiais,
megzti kilometrinio ilgio kojinę.
Turi palaikyti draugiją savo skausmui,
turi užimti jį visą laiką,
kol pasirodys blanki aušra.
Giuseppe Colombero. Vidinio išgijimo kelias: kad geriau sutartume su savimi.
Paruošė Aurelija K. ir Janina D.
