Kas tavo gyvenime galėtų būti tas pagrindinis rąstas? Tėvas, motina, tavo broliai ar sesės galėtų būti visai nebloga pradžia. Jei tik sugebėtum suprasti, koks palaiminimas laukia tavęs, kai broliai ir sesės taps draugais vietoj varžovų! Arba tėvai taps realiais žmonėmis, o ne svetimais vaiduokliais. Tik pabandyk ir nukeliauk pusę pasaulio, kad susitiktum su savo senąja močiute ir nustebsi – tavo chroniški negalavimai pradings kaip migla iš tavo gyvenimo. Kita stotelė – tavo viršininkas, kuris tau pakenkė, vėliau – draugas, kuris tave apleido, paskui – pusbrolis, kuris tavimi pasinaudojo, ir taip toliau. Argi nesupranti, kad lygiai tokia pati agonija susijusi su kiekvienu pažeistu praeities santykiu. Skausmas vis dar smaugia tave. Kažkaip susitvarkai ir apsimeti, kad jo nebėra, bet jis likęs. Jis ir toliau bus, kol su juo nesusitvarkysi.
Viename korekcinio lavinimo centre kabo plakatas „Tik nedaugelis žmonių žino, kiek reikia drąsos vaikui, kuris susimovė vakar ir užvakar, ir turbūt vėl susimaus”. Tačiau vengti spręsti nepavykusius santykius yra tas pats, kas patirti nesėkmę šiuo metu. Tai nereiškia, kad tam, jog išgytų praeities santykiai, reikia susitikti su asmeniu akis į akį, lygiai kaip nereiškia, jog reikia tapti draugeliais su žmogumi, kuris išdavė arba išprievartavo. Tačiau vėl prisiminę to žmogaus veidą žinosime, ką daryti, kad gyventume su visais taikoje. Žmonėms atleidžiame ne todėl, kad jie nusipelno mūsų atleidimo, bet dėl to, kad mums reikia laisvės.
Susidraugaukite su savo praeitimi, tegul jūsų gyvenimo istorija būna džiaugsmo ir pergalės biografija, o ne dužusių svajonių kelias. Atleiskite tam, kuris sutraiškė jūsų svajonę, ir daugiau nebebus, kas jas traiškys.
Mike Mason. Žmonių akivaizdoje.
Paruošė Janina ir Valdona J.Ž.
