„Gyveno kartą sena kinė, kuri turėjo du didelius indus, užkabintus abiejuose ilgos lazdos galuose, kurią nešiodavo, persimetusi per pečius.
Kiekvienas iš mūsų turime savo trūkumų, bet šie trūkumai daro mūsų gyvenimą lygiai taip pat įdomų ir vertingą.
Vienas iš indų buvo įtrūkęs , o kitas buvo sveikutėlis ir galėjo būti pilnas pripildytas vandens. Po ilgos kelionės nuo upės iki namų, įtrūkęs indas grįždavo tik iki pusės pripildytas vandens. Tai tęsėsi dvejus metus kasdien: senoji moteris parsinešdavo tik pusantro indo vandens. Sveikasis indas labai didžiavosi savo pasiekimais, o įtrūkęs indas gėdijosi savo nepilnavertiškumo ir buvo nusiminęs, kad gali padaryti tik pusę to, ką iš tikrųjų turėtų padaryti.
Po dvejų metų, kai įtrūkęs indas jau nebegalėjo pakelti gėdos, prakalbo ir kreipėsi į senąją moterį:
– Man gėda dėl manojo įtrūkimo, per kurį pakeliui į tavo namus visą laiką bėga vanduo.
Senoji moteris nusišypsojo:
– Ar tu pastebėjai, kad tavo kelio pusėje žydi gėlės, o kito indo pusėje – ne. Aš pagal tavo takelio pusę pasėjau gėlių, nes apie tavo bėdą žinojau. Tu laistai gėles kasdien, kai grįžtame į namus. Dvejus metus aš galiu skinti tas nuostabias gėles ir puošti jomis savo namus. Jeigu tu toks nebūtum, koks esi, šis grožis neegzistuotų ir nepuoštų mūsų namų.“
Nežinau, kieno tai žodžiai, bet man jie svarbūs, todėl dalinuosi su jumis.
Kiekvienas iš mūsų turime savo trūkumų, bet šie trūkumai daro mūsų gyvenimą lygiai taip pat įdomų ir vertingą. Reikia kiekvieną asmenį priimti tokį, koks jis yra, ir matyti jame gerąsias puses. Todėl visi, turintys įtrūkusį indą, nepamirškite pasimėgauti gėlių skleidžiamu aromatu savo tako pusėje.
Gegūnė, Lūšies III dalyvė.
Paruošė Laura N. ir Janina D.
