Aš neprivalau mylėti savo tėvų

Taip taip, jūs teisingai perskaitėte pavadinimą – „Aš neprivalau mylėti savo tėvų“.

Kad išdrįsčiau garsiai tai iki galo suprasti ir sau pasakyti, man prireikė daugiau kaip 40 mano vienintelio gyvenimo metų. Gyvenimo, kurio aš nebepakartosiu, praėjusių metų nebepataisysiu ir neturiu šanso pragyventi tuos metus dar kartą, bet kitaip.

Iš karto su visa pagarba jūsų nuomonėms – aš nesvarstau jūsų reakcijos į šį mano teiginį, tą aš dariau 40 savo gyvenimo metų. Aš dalinuosi savo mintimis, nes žinau, matau ir jaučiu, kiek daug dar žmonių gyvena su tokiu sulaužytu stuburu. Vis neleidau sau patikėti, kad kiekvieną jausmą jausti yra normalu. Kad kiekvienas jausmas turi priežastį. Kad aš esu normali, nes jaučiu. Kad tai yra mano teisingas jausmas – būtent toks jausmas, kokį aš ir jaučiu nuo mažumės. Kad tai yra jausmas, kurį aš jaučiu ir turiu absoliučiai visišką neginčijamą teisę ir galimybę jį jausti.

Nuo mažų dienų (kiek save prisimenu ir kiek esu iki šiol išnagrinėjusi savo praeitį, o aš dar tuo keliu eisiu) jaučiau, kad kažkas yra ne taip. Kažkas šiame gyvenime vyksta ne taip, kaip turėtų vykti. Kad man kažko yra neduodama – aš kažką žiauriai, nepaprastai, gyvybiškai būtinai privalau turėti, bet neturiu. Ir kažkodėl iš manęs yra reikalaujama būti dėkingai, mylėti už tai, ko aš negaunu. Iš manęs – mažos, nuo kitų visiškai priklausomos būtybės, yra reikalaujama būti dėkingai už tai, ko aš negavau! Aš negavau besąlygiškos, be jokių abejonių, be jokių išlygų kiekvienam pagimdytam vaikui būtinos tėvų meilės. Aš kalbu apie tą meilę, kuria yra besąlygiškai mylimas vaikas, vien todėl kad jis yra.

Neskubėkite ginčytis, aš kalbu apie save. Jei jums nejauku, jei jūs norite man uždrausti jausti šį jausmą, pirma atsakykite sau į klausimą – kodėl jūs norite man uždrausti jausti šitą jausmą, ką jūsų viduje tai užgauna, skaudina, primena? Aš žinau, kad aš kalbu apie labai jautrius dalykus, nes mūsų – tėvų, savivertė (dėl įvairiausių priežasčių, o ir dėl tos, apie kurią aš čia rašau) dažnai yra statoma ant visokių sąlygų – aš gera mama ar tėtis, ar abu kartu – tik tada, kai vaikas… Na, pradėkime tas sąlygas vardinti nuo elementariausių – fiziologinių: pavalgęs ir išsituštinęs, sveikas, sausai ir šiltai aprengtas ir išsimiegojęs, na, dar sušukuotas ir snarglys po nosimi nuvalytas. Tada “pakabinkime” savęs, kaip tėvų, vertinimą (savivertę) ant sąlygų – aš gera mama ar tėtis tik tada, kai: mano vaikas tylus, ramus, klusnus, ramiai sėdi, netriukšmauja, gerai mokosi, lanko dar krūvą kokių būrelių (čia dar krepštelsiu – dažnai tokių, kuriuos patys tėvai svajojo lankyti), netrukdo tėvams būti namie , t.y. ilgai žiūri televizorių ar kaba internete, nevaikšto pakampėmis vakarais, laiku grįžta namo iš gimtadienių, draugauja tik su gerais vaikais, tada dar įstoja į kokią prestižinę (jau čia nebeištveriu, pyyyp – kieno akimis žiūrint prestižinę) Lietuvos ar užsienio aukštąją mokyklą ir tada dirba kokiame gerame darbe.

Kai praeis pirmasis reakcijos ir pasipiktinimo karštis, Jūs dar kartą perskaitykite paskutinę pastraipą – ir atsakykite sau, ne man (aš sau į tą klausimą ir jau atsakiau, ir, tiesą sakant, vis dar atsakinėju) į klausimą – kieno ten poreikiai ir lūkesčiai? Kieno – vaiko ar tėvų?

Visą gyvenimą buvau vertinama ir mylima tada, kai atitikdavau kažkieno sąlygas ir kitų poreikius.

Aš tai surašiau ne todėl, kad svarstyčiau savęs ar jūsų kaip tėvų vertinimus, aš tai parašiau todėl, kad aš neprivalau mylėti savo tėvų, nes jie man nedavė to, ką jie turėjo man duoti – ne reikalavimų ar sąlygų, už kurias mane „myli“, o didžiulės, saugios, mano tikruosius esminius poreikius atitinkančios meilės vien už tai, kad aš esu!

Aš, kaip vaikas, turėjau rūpėti tėvams vien todėl, kad jie pagimdė mane. Taip, sakinys „aš neprašiau manęs gimdyti“ yra nepaprastai teisus ir teisingas. Aš neprašiau manęs gimdyti ir todėl aš už tai neprivalau būti dėkinga. Mieli mano tėvai, ir kiti tėvai, kurie gimdė, gimdo ir gimdys vaikus – kada nors bent jau tyliai, visiškoje nakties tamsoje, šviečiant Šiaurinei žvaigždei, pasakykite sau visiškai atvirai – mano vaikai gimė todėl, kad AŠ arba MES nusprendėme juos pagimdyti. Nesislėpkite ir nelengvinkite savo atsakomybės. Milžiniškos drąsos reikia, kad sugebėtum prisipažinti – aš turiu vaikų, nes: nes man reikėjo vaikų; nes mane spaudė visuomenės nuomonė; nes man atrodė, kad aš privalau tai daryti; nes man jau kažkiek metų; nes aš negalvojau ar noriu vaikų, bet man labai patiko seksas su tuo žmogumi; nes aš labai norėjau prisirišti prie savęs tą vyrą; nes aš norėjau, kad ta moteris pagimdytų mano vaiką; nes mane išprievartavo ir aš bijojau nutraukti pirmą nėštumą, nes girdėjau, kad po to galima nebesusilaukti vaikų; nes neapsiskaičiavome vaisingų dienų; nes visi sako, kad šeima turi turėti vaikų (čia turint omenyje, kad pasaulyje jau dabar yra milžiniškas žmonių perteklius?); nes buvome išgėrę ir taip gavosi; nes visi aplinkui turi vaikų, o kuo aš blogesnis (-ė), ir t.t., ir pan. …
Šioje vietoje aš vėl sustoju, kad nenukeliaučiau į kitą temą. Ir grįžtu prie savo temos sakiniu „aš neprašiau, kad mane gimdytumėte – tai buvo jūsų, kaip mano tėvų sprendimas“. O kiek jis buvo apsvarstytas, prisiimtas, suvoktas, pasvertas – čia ir yra man skaudi vieta, kainavusi man gražiausius mano gyvenimo metus.

Aš nebuvau mylima besąlygiškai todėl, kad aš esu. Mama mane pagimdė tėvui, o tėvas mane pagamino, nes .. nes mylėjo (?) mano mamą. Mano tėvai išsiskyrė, kaip man buvo 10 metų. Beje, ir tada jiems labiau rūpėjo jų tarpusavio santykiai, o ne mes su broliu. Mes, mūsų jausmai, kaip mes jaučiamės, ką mes jaučiame – tai jiems nerūpėjo. Aš visą gyvenimą buvau vertinama ir mylima tada, kai atitikdavau kažkieno sąlygas ir kitų poreikius: nebėgiojau, netriukšmavau, gražiai elgiausi, buvau susišukavusi, netepliojau drabužių, mandagiai atsakinėjau, nezirziau, nereiškiau savo nuomonės, mokiausi groti pianinu ir violančele, stojau mokytis į stomatologiją. Viskas viskas, ką aš išvardinau, buvo sąlygos, kurias vykdžiau, kad mane mylėtų, kad aš jausčiausi reikalinga ir mylima (…ilgai aš keliavau ir link šito skaudaus suvokimo).

O man reikėjo ir vis dar reikia meilės vien už tai, kad aš esu. Kad mane priimtų kaip savo mylimą vaiką, klausdami ir įsiklausydami, ko man iš tikrųjų reikia. Man reikėjo, kad manęs nebartų ir neteigtų, kad aš niekam tikusi, nes grįžau nutarkuotais iki kraujų keliais, kadangi nukritau nuo dviračio ar iš medžio.

Vaikui reikia turėti pamatinę ir esminę tėvų meilę vien už tai, kad jis yra.

Kad mano garbanos yra nuostabios ir man patogiau būtų, jei man jas tiesiog sušukuotų ir surištų, o ne trenktų niekinančiu ultimatumu „ir vėl tu susivėlusi“. Žmonės, juk iš tiesų prieš jus garbanotas žavesys, kodėl sunku su meile pasakyti „kokios gražios tavo garbanos, jas reikia saugoti, todėl suriškim jas į dvi uodegytes ir garbanoms bus geriau, ir tau jos taip į akis nelys?“. Man reikėjo, kad kai man nepasiseka, būtų šalia ir padrąsintų „pabandykim dar kartą, ne viskas pasiseka iš pirmo karto ir aš vis tiek tave myliu, nes tu esi!“, „Mieloji, išbandykim kiek galime būrelių ir raskime tai, kas tau patinka ir sekasi, o ne tai, ko savo laiku nepadariau aš. Ir net jei dabar tu nenorėsi to daryti, tu žinosi kaip tai atrodo. O aš tave mylėsiu ir tada, kai tu nepasirinksi nei vieno būrelio. Aš tave mylėsiu ne už būrelius, o todėl, kad tu esi!“.
Man reikėjo, kad su manimi kalbėtų apie tai, kodėl aš padariau ar nepadariau vieno ar kito dalyko ir padėtų susigaudyti kodėl tai įvyko, ko aš iš tikrųjų siekiau – dėmesio, meilės, pripažinimo, ar iš viso buvau pavargusi, o ne statytų į kampą todėl, kad aš neatitikau kažkokio tėvų susikurto lūkesčio ar visuomenės, kuriai iš tiesų gerokai dzin, ką aš darau. Man reikėjo, kad manimi tikėtų jau vien tam, kad kai mane nuskriaudė, aš būčiau nebijojusi ateiti ir pasakyti, kad mane nuskriaudė, o ne slėpčiausi su jau įkaltu nuosprendžiu „taigi pati kalta“… 

Vaikui reikia besąlyginės meilės ir tikėjimo juo, kaip vaiku. Ir tikėjimo bei palaikymo augant ir darant klaidas, išbandant ribas. Vaikui reikia turėti pamatinę ir esminę tėvų meilę vien už tai, kad jis yra. Meilę su visa atsakomybe už vaiko gyvybinių poreikių suvokimą ir patenkinimą, su visa atsakinga tėvų, kaip didžiausių autoritetų vaiko gyvenime, pagarba išmokyti vaiką suvokti, kad klysdamas jis yra mylimas, kad kai jam nesiseka jis yra mylimas, kad jis yra mylimas, kai turi savo nuomonę, kuri nesutampa su tėvų nuomone, ir vaikas yra mylimas todėl, kad jis yra. Kad jis kuria savo gyvenimą savo pasirinkimais ir jo pasirinkimai yra gerbiami, net jei tai neatitinka tėvų lūkesčių, nes jis yra laimingas ir bus laimingas tada, kai gyvens savo gyvenimą, o ne pildys tėvų lūkesčius.

Kai vaikas negauna meilės, jo poreikis būti mylimam niekur nedingsta, o išsiplečia taip, kad užima ne savo zonas – poreikis būti mylimam pasiglemžia savivertę, pasiglemžia pagarbą sau, pasiglemžia drąsą būti savimi, pasiglemžia galimybę daryti tai, kas tau patinka, pasiglemžia drįsimą klysti, pasiglemžia sveiką užsispyrimą siekti to, kas tau tikrai patinka, pasiglemžia pasitikėjimą daryti savo sprendimus, pasiglemžia drąsą mylėti ir būti mylimam. Negavus tikrosios (dar kartą pabrėžiu – tikrosios su visa atsakomybe) tėvų meilės, aš visą savo jau pragyventą gyvenimą ieškojau kitų pripažinimo (dabar pripažįstu sau – sąlyginio pripažinimo), ieškojau kitų meilės (dabar įvardinu sau – sąlyginės meilės), beprotiškai gailėdavau savęs (dabar įvardinu sau – amžina auka, siekianti bent taip susilaukti dėmesio), stengiausi užtvirtinti savo savivertę skriausdama kitus (agresija, pyktis – tai tam tikra laiku negauto dėmesio reikalavimo forma) arba gindama kitus (manau, kad pažeisti žmonės dažnai turi nesubalansuotą poreikį ginti skriaudžiamus, taip kompensuodami tai, kad patys nebuvo ginami), jausdama nesuvokiamą kaltę, kad aš kažkokia ne tokia (sąlyginis savęs vertinimas, lyginant su kažkuo kitu). Tokioje egzistavimo būsenoje aš praradau milžinišką kiekį dienų ir galimybių, ieškodama bent menkiausio dėmesio sau.
Tėvų besąlyginė išmintinga meilė vaikams yra viso vaikų gyvenimo akys (sugebėjimas matyti), ausys (sugebėjimas girdėti), uoslė (sugebėjimas užuosti pavojų), skonis (sugebėjimas atskirti aplinkos, pasirinkimų, pasekmių nuodus), jutimas (sugebėjimas ir drąsa pasitraukti iš ten, kur esi skaudinamas).

Kai vaikas negauna meilės, jo poreikis būti mylimam niekur nedingsta, o išsiplečia taip, kad užima ne savo zonas –poreikis būti mylimam pasiglemžia savivertę, pasiglemžia pagarbą sau, pasiglemžia drąsą būti savim.

Ir tėvų besąlyginė meilė yra žmogaus, kaip asmenybės, stuburas – žmogus su sulaužytu stuburu pirmiausia turi susitvarkyti stuburą, kad stovėtų tiesiai ir tvirtai. Man tam prireikė daugiau kaip 40 metų.

Mano tėvai man to nedavė. Aš tai turėjau padaryti pati. Kelias link suvokimo … drąsiai sakau, kad jis buvo klaikiai sunkus. Aš iš prigimties turėjau daug gyvenimo jėgų, bet nežinojau, ką daryti. Šiandien aš galiu tai palyginti su skendimu – aš realiai gyvenime skendau, nes maudžiausi naktį, drąsiai, negalvodama nuplaukiau toli (amžinas noras kažkam kažką įrodyti), panėriau ir praradau suvokimą, kur viršus, kur apačia – yriausi labai stipriai, nenorėjau pasiduoti ir jau buvau bepritrūkstanti oro, nes, kaip paskiau suvokiau, nusiyriau gelmėn. Išsigelbėjau tik todėl, kad nustojau blaškytis, susiėmiau, nors ir kaip priešinosi išgyvenimo instinktai, atsipalaidavau ir… likęs mano plaučiuose oras, nenugalimai pradėjo mane kelti į vandens paviršių – pajutau kryptį, pasisukau, ir jau prarasdama sąmonę, paskutinėmis jėgomis išnirau į paviršių… Kas skendo, tas žino – ką reiškia tas pirmas į dūstančius plaučius besiveržiantis oras, deguonies, pasiekusio begęstančią sąmonę, gaiva ir tas suvokimas – aš GYVENSIU!

Aš žinojau, jaučiau, kad nemyliu savo tėvų nuo mažumės, tačiau aplinkos spaudimas, man, kaip neturinčiai pasitikėjimo savimi žmogui, buvo žlugdantis, niekaip nedrįsau pripažinti savo teisės jausti tai, kad aš nemyliu savo tėvų. Dabar žinau, kad ir negalėjau rasti jokio mokslinio paaiškinimo ar pritarimo, nes to nepripažino (ir žinau, kad ir dabar nepripažįsta) net ir patys psichologai. Labai aiškiai, garsiai, besąlygiškai ir negrįžtamai sau tai pripažinau maždaug prieš 4 metus.

Jausmas viduje? Mano mielieji, visi pritariantys ir nepritariantys, abejojantys ir smerkiantys – kaip galima įvardinti jausmą, kai suvoki, kad tai yra TIKRAS AŠ, tai yra mano jausmas, tai yra mano situacija, tai yra mano prarastas gyvenimas, kurio aš daugiau nei dienos neprarasiu. Ir kad dėl to aš ne blogesnė ir ne geresnė – tiesiog aš esu vaikas, kurio tėvai nemylėjo taip, kaip reikia mylėti savo vaikus. Aš esu žmogus, kuris nemyli savo tėvų, ir dėl to nesijaučiu blogai. Aš nesijaučiu nei gerai, nei blogai – nes tai tik paprastas, plikas, bet man be galo svarbus faktas – aš nemyliu savo tėvų. Ir mano pačios dukra turi absoliučiai neginčijamą teisę nemylėti manęs. Ji turi tą teisę, patinka man tai ar ne.

Ir žinot ką? Aš nepakartojau savo tėvų klaidos – mano dukra myli mane! Ji man tai yra sakiusi ne kartą ir dar kartą pasakė ir šios programos rėmuose. Ar aš tuo didžiuojuosi? Mielieji, dar ir kaaaaip – nes ji neprivalo manęs mylėti. Vadinasi ji myli mane todėl, kad myli, o ne todėl, kad privalo mylėti mane. Ir aš nepaprastai myliu savo dukrą!

Man šio jausmo suvokimo kelyje labai padėjo knygos:
Alice Miller. Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška. Vaga, 2011.
Alice Miller. Kūno maištas. Vaga, 2012.

Ugninis Vienaragis,  Lūšies dalyvė (Pasitikinti savimi Lūšis III)

Nuotraukų autorius: Vilius Paškevičius.

Paruošė Laura N.  ir Janina D.