Šį straipsnį parašė Lietus Ramusis, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Norėčiau pasidalyti patirtimi ir pamąstymais, kaip nereikia tęsti nenaudingų, nereikalingų ir gal net žalingų santykių. Turiu omenyje, ne tik vyro ir moters santykius – toks santykis gali susiklostyti ir su kokiu draugu ar giminaičiu. Apgailėtina tiesa ta, kad tuo metu, kai tie santykiai yra, jie tokie neatrodo. Lyg jaučiasi koks neramumas, nepatogumas, kaip per mažus marškinėlius apsivilkus ar miegant smėlėtoje patalynėje, bet kartu ramini save, kad čia tooooks menkniekis, ir iš viso pati per daug nori ir prisigalvoji, juk viskas tikrai nėra taip blogai, juk būna ir gerų akimirkų…
Šiuo konkrečiu atveju, apie kurį pasakosiu ir kuriuo remsiuosi kaip pavyzdžiu, tai buvo vyras, su kuriuo praleidau net 3 metus (negaliu patikėti, kad tiek ilgai galėjau tverti)! Dabar, žvelgiant iš perspektyvos, visiškai akivaizdu, kad tuo metu, kai tuos santykius pradėjau, tiesiog bijojau likti viena, jaučiau senmergystės kompleksą – kaip čia dabar, viena? Be vyro? Be vaikų? Man tuomet buvo 31 metai, ir prieš sueinant 34 aš tuos santykius nutraukiau. O iki tol maždaug nuo 22 metų niekada nebuvau viena, t. y. be vyriškos lyties atstovo. Ir štai staiga dar sykį nutrūko santykiai, likau viena ir išsigandau…
Dabar net juokinga – būnant 31-erių bijoti, kad neatsiras tavęs vertas vyras ir pulti iš esmės ant pirmo pasitaikiusio, kuris tik parodė dėmesį? Fui, kaip kvaila, koks savęs negerbimas…
Žodžiu, trejus metus truko mane žeminantys, nieko man neduodantys santykiai, kurie tuo metu man atrodė net labai neblogi. Tas žmogus atėjo gyventi pas mane į mažutuką butuką, mano bandymai pasikalbėti, kad galbūt turėtume pasigerinti buities sąlygas, atsimušdavo į tingėjimą ir bukumą. Mano bandymai, nepabijokim to žodžio, gal po metų bendro gyvenimo išpešti iš jo kokį nors pasižadėjimą, kad jis galbūt mane kada nors norėtų vesti, būdavo atremiami sąžiningai: „Brangioji, aš tikrai tave myliu, esi nuostabi ir visokia ten, bet aš tikrai daugiau nenoriu vesti ir turėti vaikų“ (jis buvo vedęs ir išsiskyręs, turėjo sūnų, su kuriuo faktiškai nebendravo… Viešpatie, ką aš su tuo žmogumi veikiau?! Beje, kai išsiskyrėme, po kelių mėnesių jis susirado kitą merginą, kurią dar po kiek laiko ir vedė bei susilaukė vaiko).
Tik kartais sunku tą širdies balsą išgirsti per įvairiausių baimių, stereotipų, primestų vertybių ir kitokių balselių kakofoniją.
Nors butą pirkau dėl nuostabaus vaizdo pro langą, mums gyvenant kartu kone svetainėje visą laiką žaliuzės turėdavo būti užtrauktos, nes jam mat šviečia į kompiuterį, kuriuo jis žaidžia „Warcraftą“. Taip pat ir mano televizorius amžinai būdavo per garsus ir jam trukdydavo žaisti. Mano katino jis negalėjo pakęsti, ir nors buvau įpratusi užmigti būtent su katinu prie kojų, jis nuolat jį išspirdavo (atsiprašau, katinėli…). O kur dar jo nenuotaikos! Kai jis lėkdavo dideliais žingsniais gatve, o aš vos spėdama tipendavau prabėgom iš paskos, nepatenkintas aprėkdavo – ko gi aš amžinai besivelkanti jam iš paskos? (Oi, negaliu, kaip iš savęs pačios juokas ima.) Kartą sirgdama paprašiau jo, kad jis mane, pats važiuodamas į darbą, pamėtėtų iki mano biuro, kad pasiimčiau popierius, tai jis pareiškė duosiąs man 10 Lt „ant takso“…
Oi, brangieji Lūšiukai, o tuo metu aš save laikiau protinga! Ir tikrai galvojau, kad jam tiesiog sunkus periodas, kad jis gi pasikeis, aš jį išgydysiu, juk jis mane MYLI…
Nesakau, kad nesvarsčiau, ar čia man gerai, ar blogai, ar čia baigti tuos santykius kartą ir visiems laikams – tie per maži marškinėliai ir smėlis patalynėje man nedavė ramybės, kad kažkas čia ne taip. Bet į tą širdies balsą taip ir neįsiklausiau… Va jei tuo metu būčiau buvusi Lūšyne ir pasitelkusi žinias, kurias dabar turiu, kad ir apie subasmenybes, apleistus vaikus ir saugotojus, ko gero, būtų buvę lengviau suprasti, kur čia tas širdies balsas ir ką iš tikro jis sako.
Dar ir dabar kartais susapnuoju, kad jis pas mane grįžo gyventi, ir aš sapne nustėrusi galvoju: ei, kaip suprasti? Ką tu padarei, kodėl vėl su juo gyveni? Taigi jau išsiskyrei!
Moralas, sakyčiau, toks: visi žinom, tikim ar norim tikėti, kad reikia klausytis širdies balso, kad tik jis parodo mums teisingiausius, geriausius sprendimus. Tik kartais sunku tą širdies balsą išgirsti per įvairiausių baimių, stereotipų, primestų vertybių ir kitokių balselių kakofoniją. Linkiu sau ir kitiems čia, pas Lūšį Stipriąją, daug ko išmokti, kad netektų klaidžioti keliais ir klystkeliais, švaistant savo dienas, savaites, mėnesius, metus….
Lietus Ramusis, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
