Yra tokia K. Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“. Tai nuostabią pagalbą sau siūlanti metodika, kurios poveikį teko patirti šią vasarą. Pirmiausia su ja susipažinau ją praktikuojančios ir kitus mokančios moters dėka ir buvau apžavėta. Skaityti ją buvo įdomu, bet ir sudėtinga. Keista, o galbūt tiesiog įdomu, kad bebaigdama programą ėmiau vis labiau įsijausti į tą meilę sau, kitam, į tai, kas yra, nevertinti blogai ar gerai, tiesiog priimti dabartį, save, kitus.
Moteris paminėjo ir knygą „Šios akimirkos galia“ (aut. E. Tolle). Knygos iki galo dar neperskaičiau, bet Lūšyno dėka ją išgyvenau ir išmokau stabtelėti, apsižvalgyti, kas mane supa ir ką man sako mano širdis, ką ji jaučia, kuo kvėpuoja. Supratau, kaip lengva priimti sprendimus tą dabarties akimirką. Kaip gera jausti, kad tai, kaip pasielgei, yra tau reikalinga dabar, net jei tai nenaudinga kitam, kažką supykdys, kažką įskaudins, bet vis tiek privers augti.
Lūšyno programa pakeitė požiūrį į pokyčius. Vis norėjau daug, iškart, čia ir visko. Nenorėjau numesti vieno kilogramo, bet iškart dešimt, nenorėjau pirma mesti netinkamą darbą, iškart norėjau gero naujo darbo, nenorėjau kas vakarą pasitvarkyti po kampelį, norėjau iškart namo remonto, nenorėjau atsisakyti saldumynų, o iškart sveikai maitintis. Vis tas perfekcionizmas atrodė ne mano, ne didžiausia mano bėda, o Lūšyne paaiškėjo, kad tai visų mano nesėkmingų bandymų pasikeisti priežastis. Tas noras būti tobulai visur kur neleido man augti, keistis ir gramzdino mane savo pačios komforto zonoje, kuri jau kone pykino, sargdino ir smukdė.
Tad priimkime gyvenimą, dabartį, galų gale – save, pajuskime dabarties akimirką ir nesivaikykime tobulumo, praeities ar ateities iliuzijos.
Nereikia pakliūti į avariją ar susirgti vėžiu, kad imtum kardinaliai keisti gyvenimą į gerąją pusę. Nelaukime ir kol pasikeis aplinkybės, pagerės finansinė padėtis, numesim svorio ar pasikeis kiti. Kasdien darykime kažką, ko nesame pratę, ir ne taip, kaip esame pratę. Viskas, prie ko priprantam, galiausiai tampa mūsų komforto zona ir nebeleidžia mums augti.
Tad priimkime gyvenimą, dabartį, galų gale – save, pajuskime dabarties akimirką ir nesivaikykime tobulumo, praeities ar ateities iliuzijos. Kasdien būkime bent truputį kitokie nei vakar.
Srovė Šaltinio, Veikliosios Lūšies I dalyvė.
Paruošė Justina K. T. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
