Patirtimi dalinasi Katė Žaismingoji, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė.
Kol mechaninės robotų rankos bei dirbtinis intelektas dar neperėmė (visų) žmogiškų darbų, kad mums beliktų tik draugiškai pasidalyti pelną ir ištisą dieną pramogauti, beveik visiems mums tenka didžiąją dienos dalį praleisti darbe. Sakau „tenka“, nes daugelis apie darbą galvojame būtent taip. Kaip apie prievolę, reikalingą tik tam, jog galėtume užsidirbti pinigų. Net jei darbe ieškome ne pinigų, o, tarkime, pripažinimo ar pabuvimo su mėgstamais kolegomis, vis tiek apie atostogas prabylame su daug šviesesne liepsnele akyse – it kalbėtume apie kokį tolimą, bet labai, labai puikų El Dorado. Kartais pamąstau, ar nebūtų įmanoma, kad tos svajonių šalies aukso dulkės imtų suktis jau darbo vietoje, nelaukiant jokių atostogų? Kaip padaryti, kad darbas būtų mažiau darbas? Manau, kad teisūs tie, kurie siūlo dirbti tai, kas tau iš tiesų labai patinka, tada neva tau niekada nebeteks „dirbti“. Teisūs, bet tik iš dalies. Pažįstu žmonių, darančių tai, kas jiems tikrai labai patinka, užsiimančių veikla, kuriai jaučia aistrą, bet vis tiek retkarčiais pasiskundžiančių dėl „darbo“. Juk net kai užsiimi tuo, ką mėgsti, vis tiek tenka laikytis kažkokių terminų, taisyklių, tenka „susidėlioti“ turimas atlikti užduotis, įsivesti discipliną, bendrauti su žmonėmis, kuriems tos tavo genialios idėjos gal visai neatrodo tokios jau šaunios, galų gale, tenka įdėti daug pastangų, kad tas savo idėjas įgyvendintum iki galo. Taip nutinka net mylintiems savo darbą. O ką daryti mums, likusiems? Tiems, kurie dirba nevisai (o gal net – visai ne) savo svajonių darbą? Keisti darbą? Mintis puiki ir tikrai neraginu jos atsisakyti. Kita vertus, jei net dirbdami tai, kas mums neatrodo baisiai įdomu, išmoktume jaustis laimingi, atrasti tos veiklos gerųjų pusių, tai pagalvokite, kokios dangiškos gėrybės mūsų lauktų tada, kai vieną dieną tikrai ryžtingai imtume ir pakeistume veiklos pobūdį! Kitaip tariant, jei (manome, kad) negalime pakeisti darbo, pakeiskime savo požiūrį į jį! Tegu tai, kas kitiems atrodo rutina, mums tampa įdomia nuotykių, atradimų ir žaidimų aikštele! Šiame straipsnelyje dalinuosi savo atradimais, stengiantis pamilti darbą, išbandytomis ir neišbandytomis, bet norimomis išbandyti idėjomis, pasiūlymais ir pasvarstymais. Viliuosi, kad ką nors įdomaus rasite ir sau!
Jei net dirbdami tai, kas mums neatrodo baisiai įdomu, išmoktume jaustis laimingi, atrasti tos veiklos gerųjų pusių, tai pagalvokite, kokios dangiškos gėrybės mūsų lauktų tada, kai vieną dieną tikrai ryžtingai imtume ir pakeistume veiklos pobūdį!
TRUMPAI APIE TAI, KĄ AŠ VEIKIU (SMALSAUJANTIEMS)
Aš dirbu iš namų, tad apie mane nesisukioja nei viršininkas, nei bendradarbiai, niekas netikrina, kada ateinu ir išeinu. Atrodo tobula, ar ne? Kita vertus, darbą padaryti vis tiek reikia, o kad jį padarytum, tenka imtis disciplinos – savidisciplinos, kas, pripažinkime, skamba jau ne taip šauniai. Esu vertėja. Vertusi esu ir knygų, ir filmų, ir spektaklių scenarijų, tačiau gyvenimui užsidirbti lengviausia verčiant viešbučių aprašymus – kuo ir užsiimu. Skamba nuobodokai, ar ne? Per savaitę turiu išversti tam tikrą kiekį žodžių, padalintų į tam tikro dydžio vertimo programos failus. Aprašymai būna panašūs, reikalaujama, kad naudotume įmonės terminų žodynėlį. Na, kaip? Ar įtikinau, kad sėdime jei ir ne toje pačioje, tai bent jau panašioje valtyje? Ne įdomumo viršūnė tas mūsų darbas! Taip pasakytų mūsų senieji „aš“, o naujieji bandys rasti būdų, kaip padaryti mūsų veiklą įdomesnę! Tai pirmyn!
APIE MOTYVACIJĄ, ARBA KODĖL VALIOS JĖGOS IR PAREIGOS KOJOS TRUMPOS
Prisiminkite, ar labai jau vaikystėje norėdavosi tvarkytis kambarius, kai tai daryti liepdavo tėvai? Bent jau man – tikrai ne! Kita vertus, kartais pati nutardavau, kad norisi apsitvarkyti ir tada tai daryti būdavo be galo smagu! O juk atrodo veiksmas tas pats – tvarkytis. Skirtumas tik tas, kad vienu atveju matydavau tai kaip pareigą, paliepimo įvykdymą, o kitu – pasitelkdavau noro ir smagumo galią (kuri yra milijoną kartų stipresnė). Ir kaip po tokio savanoriško apsitvarkymo gerai jausdavausi, kaip savimi didžiuodavausi! O jei dar kas pagirdavo, tai atrodydavo, kad geresnės veiklos už tą tvarkymąsi ir būti negali! Reikalas tas, kad mums, žmonėms, patinka jaustis padėties šeimininkais. Norime patys nuspręsti, ką darysime, o ko ne. Juk jei tau kas nors liepia ką daryti ir tu tai padarai, nesijauti labai nusipelnęs – juk tik vykdei paliepimą, atlikai tarsi įrankio vaidmenį. Kita vertus, jei darai kažką, ko nutarei imtis pats (arba bent jau kažkieno paliepimą priėmei kaip savo pasirinkimą – ne ką mažiau veiksminga!), sudėsi į tą veiklą daug daugiau širdies ir ji atneš daug daugiau pasitenkinimo ir pasitikėjimo savo jėgomis.
Jei jaučiame, kad dirbame ne savo noru, o esame verčiami, jei manome, kad darbas neįdomus, nematome jame prasmės ir dar – deserčiukui – jaučiamės ne patys geriausi savo srities žinovai, natūralu, kad labai motyvuoti eiti į darbą nesijausime.
Ne kitaip yra ir su darbu. Jei jaučiame, kad dirbame ne savo noru, o esame verčiami, jei manome, kad darbas neįdomus, nematome jame prasmės ir dar – deserčiukui – jaučiamės ne patys geriausi savo srities žinovai, natūralu, kad labai motyvuoti eiti į darbą nesijausime. Žodžiu, padariau išvadą, kad reikia paversti darbą smagumu, liautis žvelgti į jį kaip į pareigą, matyti jį kaip savo pasirinkimą. Kaip tai padaryti? Kaip padaryti, kad dirbti NORĖTŲSI? Cha, čia ir prasideda smagumas.
Kartais tikrai nepavyksta kardinaliai pakeisti to, ką darai. Bet visada esi laisvas pakeisti savo požiūrį į tai. Atrodo, kas čia įdomaus versti viešbučių aprašymus? O vis dėlto galima atrasti ar prisigalvoti dalykų, darančių tavo veiklą ĮDOMESNĘ. Tarkime, versdama viešbučius, sužinau ką nors nauja apie svetimas šalis, pasižymiu vietas, kurias norėčiau aplankyti, prisižiūriu tolimų kraštų nuotraukų, sužinau, kokiomis kalbomis kalbama viename ar kitame pasaulio kampelyje, kokį maistą žmonės ten valgo, kokio tipo architektūra vyrauja, kokia ten augalija, gyvūnija. Be smagumų, mes, žmonės, dar ieškome ir PRASMĖS. Mums sunku dirbti darbą, kurio prasmės visiškai neįžvelgiame. Versdama galvoju apie tai, kad štai šis mano vertimas gal kokiam nors svetimos kalbos nemokančiam būsimam keliautojui gerokai palengvins gyvenimą, padės išsirinkti jam tinkamiausią nakvynės variantą. Tačiau greta tos prasmės, kuri jau savaime glūdi tame, ką darome, galima tą prasmę ir susikurti! Štai aš kartais dirbdama darau tokį pratimą: versdama viešbučius mintyse palinkiu laimės visiems ten dirbantiems, visiems ten apsilankantiems, palinkiu jiems, kad jaustųsi patenkinti, kad gerai pailsėtų, kad viešbučio vadovai ir darbuotojai sutartų harmoningai. Žodžiu, tokie laimės palinkėjimai mano paprastą viešbučio aprašymo vertimą paverčia kone visuotine geradaryste. Prasmės darbe atsiranda tikrai kokį dešimt kartų daugiau!
Esu tvirtai įsitikinusi, kad bent jau kažką įdomaus ir prasmingo galima atrasti kiekviename darbe. Jei tas įdomumas ir prasmė savaime akių nebado, visada galima juos susikurti pačiam! Gal jums tenka nuolat bendrauti su žmonėmis? Gal darbą prasmingesnį ir įdomesnį padarytų iššūkis prašypsinti bent 5 (o gal 35?) klientus per dieną? O gal bendravimą su nemaloniais klientais galima paversti asmeninio augimo užduotimi ir vesti kokį žurnalą, kur žymėtumėtės, ko išmokote iš kiekvieno tokio niurzglio, kaip pavyko išlikti ramiam sudėtingose situacijose, kokius naujus būdus naudojote, kurie pasiteisino, kurie ne? O gal net galima tokiems „sunkiems“ klientams mintyse padėkoti už patirtį, už tai, kad atskleidė, kurias jūsų silpnas vietas dar galima būtų apkamšyti, kurias automatines reakcijas galima būtų paversti sąmoningesnėmis? Arba jei darbą paverstumėte sąmoningumo (angl. mindfulness) pratybomis? Jei, užuot viską darę automatiškai, negalvodami, imtumėte su atida stebėti savo veiksmus, savo judesius, savo kvėpavimą, savo laikyseną, netgi savo mintis? Galima pradėti nuo mažų iššūkių – kad ir 10 minučių per dieną! Kad darbuodamasi nepamirščiau sugrįžti į dabartį, pastebėti, kaip sėdžiu, kaip kvėpuoju, ar dirbu sutelktai, ar nejučiomis nenuklydau į kokio nelemto „Feisbuko“ lankas, naudoju kas tam tikrą laiką suskambantį sąmoningumo varpelį. Gal pravers ir jums? Štai nuoroda: http://www.mindfulnessdc.org/bell/. O gal dirbate kasoje ir jums iki gyvo kaulo įgriso klausytis to nuolatinio pypsėjimo ir privalomai linkėti visokiems šikniams geros dienos. O kas, jei įsijaustumėte? Jei tos geros dienos palinkėtumėte iš visos širdies? Ar neatsirastų daugiau prasmės tame, ką darote? Pamenu vieną kasininkę Vilniaus Antakalnio „Iki“. Kiekvieną kartą pas ją apsipirkusi, iš parduotuvės išeidavau lyg ant sparnų. Ji tikrai – TIKRAI – palinkėdavo man geros dienos. Ieškoti prasmės ir įdomumo tame, ką darome – tik mūsų pačių reikalas! Nusipurtykime dulkes ir pabūkime kūrybingi! Gal padėtų užduotis susirašyti sau bent 50 (na, gerai jau, gerai – pradžiai nors 20) būdų, kaip galėtume padaryti savo darbą įdomesnį? Paprašykime ir artimųjų, draugų pagalbos – kokių pasiūlymų pateiks jie, kokias strategijas naudoja kiti, gal kažkas tiks ir mums?
Ieškoti prasmės ir įdomumo tame, ką darome – tik mūsų pačių reikalas! Nusipurtykime dulkes ir pabūkime kūrybingi!
Na, ir žinoma, esame motyvuotesni daryti tai, kas mums sekasi, tai, ką darome gerai. Todėl TOBULĖKIME, mokykimės, stenkimės! Už dyką gautų dalykų nevertiname taip, kaip tuos, kuriuos pasiekėme savo atkakliu darbu ir prakaitu. Viename Vilniaus centro sulčių bare, šalia Operos, už prekystalio stovi tokia visažinė optimistė ir geruolė Teresė, galinti išspausti tau sulčių kokteilį „Apelsinas“, kuris bus tikro apelsinų skonio ir kuriame nebus nė skiltelės šio citrusinio vaisiaus! Štai ką daro patirtis, noras mokytis, domėtis ir kūrybiškas požiūris į darbą! Ir dar: būtinai – b-ū-t-i-n-a-i – pastebėkime savo (SAVO!) progresą, pasidžiaukime juo! Sutarta?
EIME ŽAISTI DARBO!
Nežinau, kaip jūs, bet aš vaikystėje žaisdavau „Super Mario“. Kai pagalvoji, tai kas ten įdomaus, ko ten taip įsitraukti? Kuo video žaidimas įdomesnis už tai, ką veikiame kasdien? Tad ko galime pasimokyti iš žaidimų? Pirmiausia į galvą ateina smagi „Super Mario“ muzikėlė (vis dar paniūniuočiau ją net pabudinta iš miegų). Dirbdama aš irgi stengiuosi klausytis man padedančios susikaupti, darbingai nuteikiančios MUZIKOS(instrumentinės, elektroninės, greitokos, nemigdančios, o svarbiausia – be žodžių, kad neblaškytų). Dar labai darbingą nuotaiką man sukuria tiesiog kavinės garsai, klausau juos čia: https://coffitivity.com/. Siūlau ir jums, žinoma, jei tik jūsų darbo pobūdis leidžia užsidėti ausines.
Vis dėlto garso takelis turbūt nėra svarbiausia. Kur kas svarbiau man atrodo, kad žaidimuose vienu ypu princesės neišgelbėsi. Paprastai, kad pasiektum patį svarbiausią žaidimo uždavinį, pirma turi pereiti aibę kambarių, atlikti daugybę MAŽŲ UŽDUOČIŲ, įveikti begalę mažų priešų ir susirinkti kuo daugiau monetų – atlygio, pasidžiaugti juo. Ir kaip džiuginančiai skamba tos renkamos monetos, ar ne? Ar gyvenime tikrai taip pat nesumeluotai PASIDŽIAUGIAME SAVO PASIEKIMAIS? Taigi ką darome gyvenime? Norime tą princesę išgelbėti dabar pat, be jokių mažų žingsnelių, be jokių įžangų, savo tikslo dažniausiai neskaidome ir mažomis pergalėmis nepasidžiaugiame. Be to, žaidimuose turime keletą gyvybių – taigi turime netgi TEISĘ KLYSTI, o suklydę per daug kartų ir „numirę“, galime vėl viską pradėti iš pradžių, tik jau įgiję įgūdžių, patobulėję, žinodami, kas laukia viename ar kitame žaidimo kambaryje. Kodėl gi ir gyvenime taip pat nepažiūrėjus į nesėkmes? Dar žaidimuose dažnai galime turėti PAGALBININKŲ, tarkim, draugą Luidži, kuris irgi nori išgelbėti princesę. Juk dviese viskas lengviau! Dar žaidimuose sulaukiame pagalbos ir iš visokių STEBUKLINGŲ DAIKTŲ (tave padidinantis grybas, apsaugą suteikianti žvaigždė ir pan.), gal ir gyvenime galėtume rasti tokių pagalbininkų?
Kaip aš pati žaidybinu savo darbą? Visų pirma, išsikeliu sau aiškius (bet realius) tikslus. Per dieną išversti tam tikrą kiekį žodžių. Savaitės darbus užbaigti per 3–4 dienas, o tada mėgautis užsidirbtu malonumu – bent trimis laisvomis dienomis, kurias skiriu kūrybai, pomėgiams, draugams, poilsiui, saviugdai. Toks aiškus savaitės padalijimas man padeda daug geriau pasimėgauti tiek darbu, tiek poilsiu, o nesukergti visko į vieną krūvą (kaip darydavau anksčiau, kai dar tik mokiausi dirbti iš namų ir pačiai nebūdavo aišku, tai kada aš dirbu, o kada ilsiuosi). Taigi grįžtu prie tikslų skaidymo. Kaip minėjau, nusistatau sau aiškų dienos tikslą. Tai svarbu. Bet dar svarbiau yra pasidžiaugti mažais pasiekimais, vedančiais prie to dienos tikslo. Taigi išvertusi failą, aš suvedu jo duomenis į „Excelio“ lentelę, spalvotai pasižymiu, kiek už šį išverstą dokumentą gausiu pinigų – tai mano „Super Mario“ monetos. Kad jas uždirbčiau, turėjau sutelktai dirbti, stengtis, ir dabar atėjo laikas tuo atlygiu pasimėgauti. Tad skiriu minutėlę šiuo (kad ir mažu) pasiekimu nuoširdžiai pasidžiaugti, pasižiūrėti, kiek monetų sukaupiau per savaitę, o kiek per mėnesį, nusišypsoti sau, pasidžiaugti, kad taip puikiai padirbėjau. Ir taip kelis kartus per dieną, pabaigus versti vis kitą failą, kol pasiekiu dienos normą. Tas pasidžiaugimas, atšventimas man yra labai svarbu, tai tarsi tos gražiai skambančios monetos „Super Mario“ žaidime arba uogos „Lūšies“ programoje – jos parodo, kad stengiausi ir už tai esu įvertinta, suteikia pasitikėjimo savimi, tai mažos mano pergalės – o kam nepatinka pergalės?
Kadangi savo darbe į pagalbą kitų žmonių pasitelkti nelabai išeina, pasitelkiu stebuklingus daiktiškus pagalbininkus. Dirbdama gurkšnoju arbatą, įsivaizduodama, kad tai magiškas gėrimas, suteikiantis man ypatingą susikaupimo galią. Galbūt toks gėrimėlis padėtų ir jums? Tarkime, vienos rūšies arbata galėtų nuostabiai padidinti produktyvumą, kitos rūšies arbata paverstų jus neišpasakytai maloniomis būtybėmis ir jūsų klientai alpte alptų nuo paties nuoširdžiausio aptarnavimo? Štai ši stiklinė vandens galbūt plaute nuplautų įtampą (po to ją tiesiog nuleistumėte į klozetą), o štai ši stiklinė morkų sulčių garantuotai leistų negirdėti bendradarbių plepalų ir padėtų toliau ramiai dirbti savo darbus? Panašių stebuklingų galių man įgyja ir kiti daiktai. Turiu specialiai darbui skirtus drabužius. Įsineriu į tokią darbinę odą ir iš karto jaučiu įkvėpimą sėsti prie vertimo. Kai išsineriu iš odos – mano poilsio laikas. Savo vaikinui padovanojau dviejų rūšių stebuklingų trumpikių rinkinį. Vienos rūšies trumpikės padeda dirbant sėdėti taisyklingiau, per daug neįtempti nugaros raumenų, o kitos rūšies apatiniai smarkiai sumažina norą skųstis ir didina gebėjimą pastebėti pozityvius dalykus. Vaikinas sako, kad jam veikia! Gal suveiktų ir jums? Nebūtinai apatiniai. Gal kojinės? Gal apyrankė? Gal švarkelis? Gal specialus papuošalas? Gal tam tikra nagų lako spalva? Bet kas, kas primintų nusiteikimą dirbti džiugiai ir susitelkus. O gal jus, kaip ir mane, darbingai nuteikia tam tikri kvapai? Tarkim citrusinių vaisių ar cinamono? Gal vertėtų save jais apsupti?
Jei nepasisekė, tiesiog pradėkime iš naujo. Nė vieno iš mūsų sėkmė nelydi ištisai.
Kaip darbą žaidybintumėte jūs, priklauso ir nuo darbo pobūdžio, ir nuo jūsų būdo bei fantazijos ribų. Bet kokiu atveju, siūlyčiau pradėti nuo mažų tikslų. Tarkim, vieną savaitę nutarti, kad tavo tikslas bus kas dieną susitelkus, susikaupus ir be nuklydimų į šoną išdirbti dvi valandas. Arba kasdien pradžiuginti, prašypsinti bent du klientus. Arba kasdien po žingsnelį artėti su mėgstamais kolegomis, tarkim, inicijuojant vieną nuoširdų pokalbį per dieną arba pavaišinant juos savo keptais sveikuoliškais sausainiais, pakviečiant išgerti arbatos po darbo. Ir kai savaitės tikslas bus įgyvendintas, deramai tai atšvęsti! Arba gal už kiekvieną mažą laimėjimą skirti sau po tašką ir, kai pasieksite tam tikrą savo nusistatytą kiekį taškų, skirti sau dovaną, tarkim kokį prabangų sveiką skanėstą arba už didesnį kiekį taškų – įdomų filmą ar spektaklį. Dar galėtumėte už kiekvieną dėmesingai išdirbtą valandą (ar kitą pasiekimą) skirti sau penkių minučių meditaciją (jei tik darbo vietoje tai įmanoma, o jei ne – tai tą meditaciją perkelti į tualetą, cha cha). Jei į šį žaidimą įtrauktumėte ir namiškius, manau, jie irgi būtų suinteresuoti neblaškyti jūsų dėmesio, kai dirbate, padėti siekti ir kitokių tikslų darbe ir palaikyti morališkai, pagirti, kai sekasi, nes lauktų tos mažos šventės, kuria jūs, manau, mielai pasidalytumėte su savo pagalbininkais. Arba gal kas nors iš jūsų kolegų irgi norėtų išmokti dirbti labiau susitelkęs, su džiaugsmu, atrasti naujų įkvėpimo šaltinių tame, ką daro? Gal tokių pagalbininkų turi visai šalia? Jei taip, galėtumėte kartu stengtis įveikti mažus tikslus (valandos ar pusvalandžio neblaškomas darbas, vieno kliento pradžiuginimas, ramus pokalbis telefonu su „sunkiu“ klientu), rinkti taškus ir po to tas mažas pergales švęsti kartu po darbo (ar per pietų pertrauką)? Aš manau, nustebtumėte sužinoję, kiek daug jūsų kolegų irgi norėtų išmokti labiau susikaupti, džiaugtis savo darbu. Gal pradėtumėte dviese su kolega, o užsikrėstų visa darbovietė? Įsivaizduokite, kaip smagu būtų! Gal net galėtumėte surengti kolegų varžybas (jei tik būtų įmanoma išsikelti vienodus tikslus visiems)? Juk varžytis irgi smagu (jei, aišku, per daug nesureikšminate pralaimėjimo). Galėtumėte vestis kokį spalvotą pasiekimų kalendorių, kur savo sėkmes pavaizduotumėte vizualiai ir matytumėte, kaip tobulėjate. Kad ir ką nutartumėte, tikrai labai nuoširdžiai linkiu kuo labiau save apsidovanoti už sėkmes – mažas ar dideles. Mes, žmonės, linkę kartoti veiksmus, keliančius mums malonius pojūčius, ir vengti to, kas mums kelia neigiamas emocijas. Jei save per smarkiai spausime, bausime už nesėkmes, peiksime, mažai tikėtina, kad norėsis vėl kartoti tą norimą įtvirtinti veiksmą. Kur kas efektyviau savimi pasidžiaugti, apsidovanoti – kitą kartą veiksmo imsimės kur kas noriau. O ir šiaip neverta per daug telktis ties nesėkmėmis, nes taip tik dar labiau jas įtvirtiname. Jei nepasisekė, tiesiog pradėkime iš naujo. Nė vieno iš mūsų sėkmė nelydi ištisai.
PAGUNDOMS – NE!
Įsivaizduokite, kad žmogus nori mesti valgyti šokoladą, bet kiekviename jo namų kampelyje pridėliota po gardžią šokolado plytelę, po riebų baltojo šokolado pyragaitį, po saldainį, po kruasaną su šokoladu. Ir vienintelė priemonė, kurią sau taiko tas žmogus yra nuolatinis kartojimas sau „Nevalgyk šokolado! Nevalgyk šokolado!“, na, gal dar paskui savęs iškeikimas, kai to šokolado vis dėlto suvalgoma. Kaip manote, ar labai realu, kad tas žmogus mes šokoladą? Man atrodo mažokai tikėtina. O tas žmogus pradėti galėtų atsikratydamas pagundų. Jei jau nutarei nevalgyti šokolado, tai jo namuose ir nelaikyk. Panašiai ir su visokiais darbo blaškytojais. Mes paprastai būname pasiryžę dirbti susitelkę, įsijautę, visai nenorime, kad kas mus blaškytų, bet kažkaip nepastebimai tie trukdžiai atsiranda. Todėl aš, kai esu nusiteikusi rimtai dirbti, savo telefoną nusistatau lėktuvo režimu (jei to neįmanoma padaryti dėl kokios nors priežasties, bent jau išsijungiu garsą ar atsijungiu nuo socialinių tinklų pokalbių), kompiuteryje turiu programėlę „SelfRestraint“, kuri pasirinktam laikui užblokuoja prieigą prie pasirinktų puslapių (aš naudoju „Facebook“), tada daryk ką nori – prie Feisbuko ir kitų laiko vagių tuo metu neprisijungsi. Šią nemokamą programėlę siunčiausi iš čia: http://download.cnet.com/SelfRestraint/3000-2381_4-75642393.html (kas kartą ją paleidžiant reikia tai padaryti administratoriaus teisėmis). Kas dar gali blaškyti net ir geriausių norų kupiną darbuotoją? Gal per daug daiktų ant stalo? Gal nuotraukos, kurios primena apie kokius brangius žmones ar keturkojus, su kuriais, užuot dirbę, dabar mielai praleistumėte laiką? Gal šalia plepantys kolegos? Jei jau kolegų neįmanoma išjungti, gal galima užsidėti ausines su darbingą nuotaiką keliančia muzika arba įsikišti ausų kištukus? O jei bendradarbiai kalbina jus, gal galima pasakyti, kad aš dabar valandą susikaupęs padirbsiu, o tada leisiu sau su tavimi išgerti arbatos ir kelias minutes paplepėti. Taip bus aišku, kada laikas dirbti, o kada – ilsėtis. Gal net ir bendradarbiams kils didesnis ūpas dirbti, kai matys, kad jūs taip įsijautęs ir su smagumu plušate?
PERFEKCIONIZMUI – IRGI NE!
Perfekcionizmas yra smagumo žudikas. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau galvodama, kad tą ar aną darau nepakankamai tobulai, kad reikia geriau, gražiau, produktyviau, ramiau, protingiau ir t.t. Ir ką man tai atnešė? Ogi tik tai, kad keldama sau tokius didelius reikalavimus, apskritai bijojau ko nors imtis (na, nes juk atseit žinau, kad vis tiek nepavyks taip, kaip norisi). Dabar esu su savimi sutarusi, kad leisiu sau tiesiog žaisti. Kaip išeis – taip. Jei nepavyks taip, kaip norėčiau, tai bus pamoka, patirtis. Nieko tokio. Išmokau ir klaidas priimti su šypsena. Taip, būtent su šypsena. Išvertusi vieną viešbučių aprašymų failą, jį perskaitau dar du kartus, patikrinu, kad neliktų klaidų, o po to dar sulaukiu pastabų ir iš redaktoriaus. Anksčiau išvydusi paliktą klaidą, nusimindavau, ant savęs supykdavau. Tačiau ėmiau taikyti šypsenos metodą. Kas kartą supratusi, jog padariau klaidą, dabar aš sau nusišypsau. Kai šypsaisi, pykti tiesiog neišeina. Ta sąmoninga šypsena suteikia man laiko ir jėgų prisiminti, kad klysti yra žmogiška ir kad klaidos yra būtina mokymosi sąlyga. Tad nusišypsau ir stengiuosi iš klaidos paprasčiausiai pasimokyti. Juk smagumas procese, o ne rezultate. Tad ir jums siūlyčiau mylėti savo klaidas ir nekelti sau neįveikiamų uždavinių. Geriau jau mažų, aprėpiamų, realių. Ir juos įveikę, būtinai pasidžiaukite, neskubėkite iš karto prie kito. Skirkite laiko pasimėgauti tuo, kad galite! Kad galite būti dėmesingesni, labiau susikaupę, malonesni, džiugesni, ramiau reaguoti į iškylančius sunkumus. Net jei tai bus tik mažas žingsnelis link didelio tikslo – tai juk pasiekimas! Tai pereitas „Super Mario“ kambarys ir jums skamba pačios nuoširdžiausios fanfaros ir į dangų šaudo įspūdingiausi fejerverkai! Kai pereisime daugybę tų kambarių – išgelbėsime ir princesę, bet viskas savo laiku, pamažu, po žingsnelį! Kitaip juk neįmanoma!
Esame verti meilės, laimės ir džiaugsmo tokie, kokie esame. Tiesiog.
Žinoma, kartais tiesiog nesiseka. Kartais tiesiog jaučiamės labai pavargę ar „be nuotaikos“ ir daryk ką nori – dienos (o tuo labiau – tų didžiųjų) tikslų siekti sekasi sunkiai. Na, ką gi. Tokiais atvejais tiesiog pasakykime sau game over ir pradėkime iš naujo. Nepykime ant savęs, nekeikime ir nekoneveikime. Esame verti meilės, laimės ir džiaugsmo tokie, kokie esame. Tiesiog.
VIETOJ PABAIGOS, ARBA PASUNKINTAS FUTBOLAS
Tomo Ramanausko ir Kristupo Saboliaus knygoje „Žmogus, kuris žinojo viską“ (Leidykla „Dega dangus“, 2014 m., 21 psl.) perskaičiau apie vadinamąjį „pasunkintą futbolą“ – portugališkai futsal. Tai Brazilijoje paplitęs prieinamesnis futbolo variantas. Toks futbolas žaidžiamas ne erdvioje futbolo aikštėje, o krepšinio aikštelėje, žaidėjų komandoje – tik penketas, o svarbiausia – kamuolys dvigubai mažesnis ir sunkesnis. Toks pasunkintas futbolas prieinamas net vargingiausiems, o žaisti galima net lietaus sezono metu. Nenuostabu, kad treniruodamiesi tokiomis pasunkintomis sąlygomis, brazilų futbolininkai po to garsėja meistriškumu! Juk po šitokių treniruočių paprastojo futbolo kamuolys atrodo baisiai patogus, o aikštė – erdvi.
Jei manote, kad su tuo futbolu nežinia kodėl nuklydau į lankas, savo nukrypimą paaiškinu. Esu įsitikinusi, kad jei išmoksime būti laimingi net dirbdami ne tokį įdomų darbą, jei išmoksime paversti „nuobodžią“ kasdienybę įdomiu nuotykiu, tai įsivaizduokite, kaip lengva po to turėtų atrodyti dirbti jau įdomesnį darbą – tą, kuris mums arčiau širdies. Viliuosi, kad mano patirtyje atpažinote ir save arba radote ką nors, ką mielai išbandytumėte. Linkiu mums visiems dirbti su tokiu užsidegimu ir susitelkimu, taip džiugiai, taip pasišokinėjant ir pasiskraidant, lyg būtume Super Mario ir Luidži!
Patirtimi dalinosi Katė Žaismingoji, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė. Kalba netaisyta.
Paruošė Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
