Patirtimi dalinasi Lapė Žvitriaakė, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė.
Laimė slypi viduje ir yra nepriklausoma nuo išorinių aplinkybių. Skamba banaliai? Naiviai? Pernelyg paprastai? Tačiau visi geriausi dalykai gyvenime yra paprasti. Žmonės yra linkę viską padaryti sudėtingiau, nei yra iš tiesų. O atnarplioti vėliau iki paprastumo darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tiek metų sukau tą sudėtingumo kamuolį, jog turbūt bent tiek pat metų prireiks jį narplioti atgal. Viskas rodėsi komplikuota, o jei kam atrodė paprasčiau, tai kaltinau naivumu ar paviršutiniškumu. O jau aš, visa tokia gili ir sumani, vis vyniojausi ir vyniojausi į savo sudėtingą kamuoliuką. Laimės jame nebebuvo, tik cinizmas, gyvenimo prasmės paieškos, analizės, analizės ir dar kartą analizės. Kuo gi aš tai kompensavau? Ogi laimę ėmiau regėti tik išorėje, aplinkoje. Laimė man buvo meilė. Laimė buvo mylimo vyro dėmesys. Laimė buvo draugų ir kitų žmonių pripažinimas. Laimė buvo geri rezultatai darbe ar moksluose. Laimė buvo kelionės. Laimė buvo…
Galiausiai atsidūriau duobėje. Mat aplinka ir kitų žmonių jausmai, elgesys – kintantys dalykai. O manoji laimės samprata rėmėsi vien aplinkos veiksniais, tik tai teikė gyvenimui tėkmę. Praradau viską. Namus, vaiką, vyrą, tėvus, JĮ, kurį laikiau vienintele ir nepakartojama Gyvenimo Meile. Ne, jiems nieko nenutiko. Jie tiesiog nustojo dalyvauti mano kasdieniame gyvenime, ar bent jau ne tiek, kiek man reikėjo ar trūks plyš norėjosi. Likau viena su psichiatrinėje ligoninėje po daugelio atliktų tyrimų nustatyta diagnoze – ribinis histrioninis asmenybės sutrikimas. Depresijos, duobės, antidepresantai, individualios ir grupinės terapijos, stacionaras, savarankiški skaitymai, meditacijos. Tai tęsėsi ne vienerius metus. Pereita daug, buvo sunku, buvo ir nepakeliama. Tai atsitiesdavau, tai vėl krisdavau, viskas priklausė nuo išorinių faktorių, kurie manęs negailėjo.
Nuostabu suvokti, jog gyvenimas nėra juodai baltas ruožas su vis ilgėjančiomis juodomis atkarpomis, jis yra pilnas visų vaivorykštės spalvų, tereikia išmokti nusiimti uždangą nuo akių ir tą įžvelgti.
Kuo labiau augau ir stiprėjau – tuo menkiau veikė aplinka. Kol galop sugebėjau prisijaukinti ir įsisąmoninti mintį, jog laimė yra visiškai vidinis jausmas. Viskas priklauso tik nuo požiūrio. Galima tą pačią negatyvią situaciją priimti kaip netektį, skausmingą patyrimą, skendėti ašarose, augintis nuoskaudas ar lieti pyktį. O galima pažvelgti į ją kaip į pamoką, skirtą stiprėjimui ir tikėti, jog viskas tik į gerą, net jeigu šiuo metu atrodo visai priešingai. Tikėti dėsningumu ir Visata, kuri tavimi rūpinasi ir žino, kas yra geriau, o ne jausti beprasmybę ir vis didėjantį slogutį atsitiktinių veiksnių pasaulyje. Pajutau, kaip lengva ir gera gali būti gyventi, kuomet atsisakai niekur nevedančių analizių, pesimizmo ir stengiesi matyti šviesiąją pusę. Nuostabu suvokti, jog gyvenimas nėra juodai baltas ruožas su vis ilgėjančiomis juodomis atkarpomis, jis yra pilnas visų vaivorykštės spalvų, tereikia išmokti nusiimti uždangą nuo akių ir tą įžvelgti. Nors ir sunkiai, bet man pavyko ir kol kas jaučiuosi it naujagimis šiame spalvotame pasaulyje, tačiau jau dabar galiu jaustis beveik laisva nuo išorinių aplinkybių, antrus metus nebevartoju jokių vaistų ir esu tikra, jog tai tik pati pradžia mano laimingo gyvenimo kelyje. Neturiu namų, neturiu šeimos, neturiu pastovių pajamų, bet esu laiminga ir žinau, jog viskas vienaip ar kitaip susitvarkys, o aš pati po žingsnelį judu ta linkme.
Jei reikėtų nubraižyti schemą, pagal kurią siekiu laimės, ji atrodytų šitaip:
Požiūrio keitimas > Vidinė ramybė > Laimė.
Žmogus pats renkasi kaip jis matys pasaulį ir jame jausis. Aš renkuosi pozityvumą, ramybę ir laimę. O jūs?
Patirtimi dalinosi Lapė Žvitriaakė, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė. Kalba netaisyta.
Paruošė Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
