Patirtimi dalinasi Versmė Vidinė, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė
Ne vienerius metus skaitau motyvacinę ir saviugdos literatūrą. Perskaityti naudingi patarimai padeda skirtingais gyvenimo tarpsniais, bet ilgainiui vėl grįžtu prie galingo įpročio BAMBĖTI. Atrodo, receptų, kaip jaustis laimingam yra begalė: džiaugtis šia akimirka, dėkoti už viską, ką turi, padėti kitam, užsiimti fizine veikla, mylėti save, įžvelgti teigiamus dalykus ir pan. Visa tai yra labai gerai ir tikrai veikia, tačiau mano realybė tokia, kad tai veikia, kol DIRBI su savimi. O kai kuriomis aplinkybėmis net ir PASTANGŲ nebeužtenka. Pikta, apmaudu ir nors tu ką.
Man netikėtu atradimu tapo vienas knygoje perskaitytas patarimas, kuris skamba taip: PRIIMK tai, kas yra ir NESIPRIEŠINK realybei. Yra taip, kaip yra šią akimirką. Tokia realybė. Ir aš ją priimu.
Tačiau ar mes iš tiesų priešinamės? O taip. Aš turėčiau būti labiau vertinamas darbe/šeimoje. Aš turėčiau geriau atrodyti. Manimi turėtų daugiau rūpintis. Aš turėčiau daugiau uždirbti. Daugybė turėčiau. O kur dar stresinėje situacijoje blaškomės manydami, kad taip neturėtų būti, kad taip negerai, arba kad kažkas prieš kelerius metus su mumis neteisingai pasielgė? Pikta, apmaudu ir neramu.
Ir nors visi puikiai žinome, nori pasijausti geriau, džiaukis šia akimirka, įžvelk teigiamus dalykus, pasportuok! Teisybė, bet, kad ir kaip stengiuosi, neišeina. Net stengtis nebeišeina. Vis dar pikta…
Pasakymas sau „Aš nesipriešinu realybei“ padeda atsipalaiduoti. Juk bėda ne pats faktas, kad taip yra, o mūsų mintys, kad turėtų būti kitaip.
Tačiau nuo minties „Tokia realybė“ iš tiesų pasidaro lengviau. Tai tarsi padeda ištraukti save iš neigiamos situacijos, blaiviau viską įvertinti, dingsta įtampa. Pasakymas sau „Aš nesipriešinu realybei“ padeda atsipalaiduoti. Juk bėda ne pats faktas, kad taip yra, o mūsų mintys, kad turėtų būti kitaip. Kaip? Čia jau matuojam pagal savo (išgalvotas/įdiegtas) nuostatas, visuomenės normas, lyginame save su kitais ir pan. Ir galim ištisas valandas ar net metus krapštytis po neigiamas mintis taip kankindami save.
Tačiau atmeskim visas aplinkybes ir paimkime patį faktą, yra taip, kaip yra. Šią akimirką. Ar mes PRIEŠINSIMĖS tam, ar ne, pats faktas nepasikeis. Ir tai toli gražu nereiškia, kad iškilus sunkumams turime nuleisti rankas. Priėmę realybę ir nustoję su ja kovoti, galime tiksliai įvardinti problemą (jei ji ten iš viso yra) ir priimti sprendimą, ką daryti toliau. Arba nedaryti nieko. Gal kartais pakaktų pasakyti sau: „Esu toks, koks esu. Ir ne kitaip.“ Nes juk taip ir yra…
Patirtimi dalinasi Versmė Vidinė, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė. Kalba netaisyta.
Paruošė Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
