Patirtimi dalinasi Liepsna Žvaigždėta, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė
Ilgus metus mane kamavo klausimas kaip būti, kad viduje būtų gera, ramu, tyku ir taiku? Kad mano nuosavame viduje, kur nuolat siaučia emocijų audros, trankosi pykčio žaibai, o kartai kaip liūtis pilasi liūdesio, nusivylimo ašaros, įsivyrautų giedra. Paprasta giedra. Kartais su baltais debesėliais ir saulute, kartais su vaivorykštėmis.
Ilgai kankinausi, ieškojau, kartais tariausi atradusi. Man labai trukdė kaltės šydas, aš jaučiausi kalta dėl visų savo neteisingų (kaip man atrodė) poelgių, dėl kitų, man artimų žmonių, gyvenimo nesėkmių, netgi dėl netekties, kurią patyriau, jaučiausi kalta kelerius ilgus ilgus metus. Kentėjau vienumoje, kaltinau save ir vis giliau grimzdau į savigraužos liūną. Tačiau, kadangi turiu fenikso sugebėjimų ir ožiaragiško atkaklumo, vis kildavau iš pelenų ir eidavau pirmyn ieškodama pagalbos sau įvairiuose mokymuose ir knygose.
Daug metų tai truko – vidinė kova, darbas su savimi, mokymai, nuopuoliai ir vėl kilimai. Žinau, ką reiškia pragaras viduje. Sužinojau ir kaip atrasti rojų.
Viskas yra mumyse. Mes nuolat renkamės. O renkamės savo dėmesiu. Yra geras posakis – į ką kreipi dėmesį, to daugėja. Kol aš daugiausia dėmesio kreipiau į savo kaltes, nuoskaudas, baimes, pykčius, savigraužą – to buvo apstu mano gyvenime.
Kartą, po mano eilinio pasiguodimo, viena nuostabi švytinti senolė mokytoja man pasakė vienintelį sakinį: „Jau pats vardas įpareigoja tave būti laiminga“. Tikriausiai jau numanote, koks mano vardas. 🙂
Aš šį sakinį prisimenu ir dabar. Jis vis išlenda, kai kartais susierzinu, nuliūstu dėl kokių nors įvykių ar aplinkybių arba bandau vėl panirti į aukos vaidmenį.
Pasirinkau kreipti dėmesį į nuoširdumą, meilę, dėkingumą, džiaugsmo akimirkas, žmonių šypsenas, gerus žodžius, nuostabų gamtos grožį ir visas gyvenimo dovanas, kurias jis man pateikia diena iš dienos.
Aš pasirinkau būti laiminga. Pasirinkau kreipti dėmesį į nuoširdumą, meilę, dėkingumą, džiaugsmo akimirkas, žmonių šypsenas, gerus žodžius, nuostabų gamtos grožį ir visas gyvenimo dovanas, kurias jis man pateikia diena iš dienos. Šis pasirinkimas man suteikė ramybės, giedros viduje, tylos mintyse bei pasitikėjimo gyvenimo vedimu.
Aš pasirinkau būti laiminga be jokio įsivaizdavimo apie tai. Aš daugiau neturiu jokių nuostatų, kaip atrodo laimė, nes ji kiekvieną dieną gali būti vis kitokio atspalvio. Ir svarbiausia, kad jai praktiškai nieko nereikia. Ji tiesiog yra. Ji gyvena mano širdyje – aš tiesiog atkreipiau dėmesį į ją, o ji man parodė, kas yra natūralumas, ramybė, džiugesys ir laisvė – laisvė būti savimi.
Pasirodo, laimei nereikia nei žmonių, nei daiktų, nei įvertinimų. Ją gali jausti bet kur, bet kada ir bet kaip. Sėdėdamas, stovėdamas, eidamas, su kuo nors kalbėdamas, ar tylėdamas.
Ji tiesiog veržte veržiasi iš tavo širdies į laisvę, į gyvenimą, nes jos niekur niekur išorėje nėra ir jai visai nesvarbu nei kaip tu atrodai, nei kiek tau metų, nei ką tu pasiekei. Tačiau, tai dažniausiai supranti tik po didelių ieškojimų, po daug metų įvairių siekių, po kovos su savimi ir pasauliu… ir labai nustembi. Pasirodo tai taip paprasta – tiesiog būti laimingu, tiesiog būti savimi. Ir kartu tai taip nepaprasta!
Tiesiog žygdarbis! Žygdarbis pripažinti save tokiu koks esi, atleisti sau už klaidas, paguosti save ir palaikyti kai sunku, pagirti save už mažus gražius dalykėlius ir didelius darbus, nelyginti savęs su kitais, o tik su savimi vakarykščiu. Kaip gera taip būti!
Būti savimi lengva tada, kai paleidi proto įsivaizdavimus kaip viskas turėtų būti ir tiesiog būni su tuo, kas yra šią akimirką.
Jeigu jauti, kad tau linksma – linksminiesi, jeigu jauti, kad liūdna, leidi sau tą liūdesį išjausti, jeigu pyksti, įvardiji sau, kad šiuo metu yra taip, jeigu…
Kai tik tavo dėmesys atsiduria kažkur širdies centre, jos gilumoj, tu gali išjausti, kad tavyje tyvuliuoja ramybės ir meilės vandenynas, iš kurio trykšta džiaugsmas į gyvenimo išorę, iš jo trykšta laimė.
Tiesiog stebi kas su tavimi vyksta bet kuriuo metu, bet kuriomis aplinkybėmis ir vis grįžti prie savo širdies centro pastebėjimo, t.y. pajautimo. Svarbu – užtenka tik ketinimo sugrįžti į savo centrą.
Kai tik tavo dėmesys atsiduria kažkur širdies centre, jos gilumoj, tu gali išjausti, kad tavyje tyvuliuoja ramybės ir meilės vandenynas, iš kurio trykšta džiaugsmas į gyvenimo išorę, iš jo trykšta laimė. Jos niekur daugiau nėra – ji gyvena tavo viduje ir ten jos vandenynų vandenynai. Tereikia tik būti ir jausti visą, kas ateina.
Žinoma, pradžioje dažniausiai ateina nepasitenkinimas, vertinimai, priekaištai, kančios ir kaltės jausmai, nerimai ir baimės, bet visa tai tik paviršius. Leisk jam banguoti, stebėk ir vis grįžk dėmesiu namo – į savo širdies centrą – savo tikruosius namus. Juk tu esi šių namų gyventojas, šeimininkas, šių rūmų karalius. Puoselėk savo širdies namus!
O vandenyno paviršius lai banguoja… juk vandenynas nestabdo bangos, ji tiesiog jame ištirpsta. Juk vandenynas neanalizuoja bangos, jis ją pastebi ir leidžia jai išnykti jo gelmėse…
Būk tuo, kuo esi gimęs būti. Pajausk tai – tam nėra žodinio apibūdinimo. Vieninteliai žodžiai, kurie artimiausi tam yra Meilė ir Laimė.
Tai yra mano laimės patirtis. Linkiu ir tau tai patirti. Jeigu aš galėjau ir tu gali. Aš tuo tikiu.
Patirtimi dalinasi Liepsna Žvaigždėta, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė. Kalba netaisyta.
Paruošė Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
