Jeigu mūsų niekas nenubaudžia, ieškosime, kaip mums save nubausti

Prieš kelerius metus pas mane į šventyklą Perto mieste atėjo jauna australė. <…> Ją kankino didžiulis kaltės jausmas. <…> Tad vieną sekmadienio popietę ji pasiūlė savo geriausiai draugei ir jos vaikinui pasivažinėti po savaną. Draugė nenorėjo važiuoti, nenorėjo ir jos vaikinas, bet koks gi malonumas važiuoti vienai. Tad ji ėmė įkalbinėti, įrodinėti, maldauti ir galiausiai jie sutiko šiek tiek pasivažinėti.
Bet įvyko avarija: mašiną sumėtė žvirkelyje. Merginos draugė žuvo, jos vaikinas buvo paralyžuotas. Ir nors pasivažinėjimas buvo jos sumanymas, ji liko visiškai sveika. <…>
Pirmoji mintis, atėjusi man į galvą, buvo įtikinti, kad tai ne jos kaltė. Juk avarijos ji neplanavo. <…> Bet paskui man dingtelėjo – ji, ko gero bus girdėjusi tokią paguodą šimtus kartų, ir panašu, kad tai jai nepadėjo. Galiausiai pasakiau, kad gerai, jog ji jaučiasi kalta.
Merginos veide liūdesį pakeitė nuostaba, o nuostabą – palengvėjimas. Jasi dar niekas nebuvo sakęs, kad ji turi jaustis kalta! <…> Ją prislėgė dviguba kaltė – kaltė dėl nelaimingo atsitikimo ir kaltė dėl to, kad jaučias kalta. Taip veikia sudėtingas mūsų protas.
Tik įveikę pirmąjį kaltės etapą ir pripažinę, kad tokioje situacijoje yra normalu jaustis kaltam, mes galime pereiti į kitą sprendimo etapą: ką toliau daryti?
<…>Ir jeigu mūsų niekas nenubaudžia, ieškosime, kaip mums save nubausti, vienaip ar kitaip. Kaltė, slypinti giliai sieloje, ir yra bausmė.
Tai merginai reikėjo bausmės, kuri išvaduotų ją nuo kaltės. <…> Todėl patariau jai dirbti savanore vietos ligoninės reabilitacijos skyriuje, kur gydomi avarijose sužeisti žmonės. Šioje aplinkoje pamaniau, jos kaltę po truputį ištrins sunkus darbas ir, kaip paprastai nutinka tokiais atvejais, jai padės žmonės, kuriems reikia jos pagalbos.

Ajahn Brahm. Atverk savo širdies vartus.

Paruošė Valdona J. Ž. ir Rasa V.