Įsivaiduok suglebusį žmogų, visą apaugusį storu lašinių sluoksniu. Toks gali tapti ir tavo protas, apdribęs, padengtas riebalų sluoksniu, kuris vis storėja, kol tampa sunku mąstyti, stebėti, analizuoti ir atrasti ką nors naujo. Sąmonė praranda budrumą, gyvybingumą, lankstumą ir užmiega.
Apsidairyk aplinkui ir pamatysi, kad beveik kiekvieno žmogaus sąmonė turi tokių požymių: yra atbukusi, mieguista, padengta lašinių sluoksniu, vengianti būti drumsčiama ir žadinama.
Ką reiškia ši metafora?
Šie lašinių sluoksniai – tai bet kokie stereotipai, sustabarėjusios ir nekintančios išvados apie žmones ir daiktus, bet kokie įpročiai ir prisirišimai.
Vaikystėje, kai formavosi tavo asmenybė, tavoji aplinka turėjo tau padėti nusimesti tuos sluoksnius ir išlaisvinti tavo sąmonę. Tačiau tavo visuomenė ir kultūra, kurios pačios ir užaugino šiuos sluoksnius ant tavo sąmonės, išmokė tave ne tik jų nejausti, bet dar gi tingiai užsnūsti ir leisti kitiems žmonėms, vadinamiesiems „specialistams“ (politikams, kultūros ir religijos lyderiams), viską apmąstyti ir nuspręsti už tave.
Tave slegia nepatikrintų ir neginčijamų autoritetų, tiesų ir tradicijų našta.
Dabar vieną po kito šiuos sluoksnius ir panagrinėkime.
I. Pirmasis sluoksnis: tavo įsitikinimai.
Gyvenimą tu vertini kaip komunistas ar kapitalistas, kaip musulmonas ar žydas, remdamasis išankstiniais nusistatymais, visuomenėje vyraujančiomis tendencijomis; tarp tikrovės ir tavęs yra barjeras, savotiškas riebalų sluoksnis, todėl tu negali autentiškai išgyventi tikrovės.
II. Antrasis sluoksnis: tavo nuostatos.
Jei kieno nors atžvilgiu laikaisi tam tikros išankstinės nuostatos, vadinasi, myli ne tą žmogų, o savo mintis apie jį.
Stebėdamas vienokius ar kitokius bet kurio žmogaus veiksmus, bemat jiems pritaikai vienokią ar kitokią etiketę: „Ji yra kvailutė, jis yra bukagalvis, jis žiaurus, ji labai miela ir kt.“
Tave ir tą žmogų skiria širma, vėl gi savotiškas riebalų sluoksnis, nes bendrauji ne su tuo žmogumis, o su savo nuostata jo ar jos atžvilgiu, ir nesvarbu, ar ji keičiasi, ar lieka pastovi.
Pamąstyk apie tai, kad taip tu tikriausiai elgiesi su beveik visais savo pažįstamais žmonėmis.
III. Trečiasis sluoksnis: tavo įpročiai.
Įprotis yra neatsiejama žmogiškosios būtybės dalis. Kaip mes vaikščiotume, kalbėtume, vairuotume automobilį, jei neturėtume išsiugdę tam reikalingų įpročių. tačiau įpročiai turi apsiriboti mechanine sfera – jie neturi apimti meilės ar įžvalgos sferų. Kas norėtų būt mylimas iš įpročio?
Tikriausiai kada nors sėdėjai ant jūros kranto, sužavėtas vandenyno didybės ir paslapties.. Tuo tarpu žvejys žvelgia į jūrą kiekvieną dieną ir nepastebi jos grožio. Kodėl? Jo akis dengia riebalų sluoksnis, vadinamas įpratimu ar įgūdžiu.
Tu susikūrei daugybę idėjų apie daiktus ir reiškinius, su kuriais susiduri, ir matai nebe juos pačius, gražiai besikeičiančius, bet buką, lėkštą ir nuobodų jų stereotipą, kurį susikūrei įgūdžių dėka. Būtent taip tu kiekvieną dieną bendrauji su žmonėmis ir daiktais: jokio gyvumo, jokio naujumo, tik toks pat nuobodus bendravimas iš įpročio.
Tu ir nenori bendrauti su aplinka kūrybiškiau, nes išsiugdytas įprotis bendrauti su aplinka ir žmonėmis pagal tam tikrą šabloną sykiu išugdė tavo tingulį, pomėgį palikti sąmonę veikti automatiškai ir ramiai užmigti.
IV. Ketvirtasis sluoksnis: tavo prisirišimai ir baimės.
Šį sluoksnį išvystyti ir suvokti lengviausia. Užklok bet kurį daiktą ar žmogų stora prisirišimo ar baimės (ir kartu neapykantos) antklode – nuo tos pat akimirkos liausiesi matęs tą žmogų ar daiktą tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.
Prisimink keletą žmonių, kurių nemėgsti, bijai ar prie kurių esi prisirišęs, ir suprasi, kad ši tiesa iš tikro galioja.
Ar dabar supranti, į kokį kalėjimą uždarei save remdamasis savo visuomenės bei kultūros tradicijomis bei stereotipais, taip pat ir savo išankstiniais nusistatymais, prisirišimais ir baimėmis?
Tavojo kalėjimo celė aptverta keliomis eilėmis sienų, todėl atrodo, kad beveik neįmanoma iš jo išsiveržti ir neįmanoma pasiekti gyvenimo, meilės ir laisvės, esančių už kalėjimo tvirtovės ribų. Tačiau ši užduotis anaiptol nėra neįveikiama – priešingai, ji yra lengva ir maloni.
Ką turi atlikti, kad išsiveržtum iš šio kalėjimo?
Yra keturi dalykai:
I. Pirma, kad tave supa kalėjimo sienos, kad tavo protas ne veikia, o miega. Daugelis neįveikia ir šio pirmojo etapo, todėl nugyvena visą gyvenimą ir miršta būdami kaliniais.
Daugelis žmonių visą gyvenimą išlieka prisitaikėliais. Jie puikiai prisitaiko prie kalėjimo sąlygų. Kai kurie tampa reformatoriais ir kovoja už geresnes savo ir kitų kalinių gyvenimo sąlygas, geresnį apšvietimą, kokybiškesnę ventiliaciją. Tačiau vargiai kuris tampa maištininku, revoliucionieriumi, pasiryžusiu sugriauti kalėjimo sienas.
Revoliucionieriumi galima tapti tik pirmiausia įžvelgus kalėjimo sienas.
II. Antra, nuolatos mąstyk apie šias sienas, valandų valandas be jokio bandymo save smerkti ar teisti, stebėdamas savo įpročius, prisirišimus ir baimes. Vien nuo tavo stebėjimo kalėjimo sienos ims trupėti.
III. Trečia, stebėk tave supančius daiktus ir žmones. Žiūrėk į draugo veidą taip atidžiai, lyg matytum jį pirmą kartą. Lygiai taip pat stebėk medį, medžio lapą, skrendantį paukštį, aplinkinių žmonių elgesį ir manieras.
Jei tavo žvilgsnis bus pakankamai atidus, tu pamatysi juos visiškai kitokius, nei esi įpratęs matyti, – tikrus, neuždengtus viską suvienodinančio tavo nuostatų ir įpročių šydo.
IV. Ketvirtasis ir svarbiausias žingsnis: atsisėsk ir ilgai, tarytum žiūrėdamas filmą ar stebėdamas tekančią upę, sek, kaip veikia tavo sąmonė. Pastebėsi nuolatinį minčių ir jutimų bei reakcijų srautą. Atlikinėk šį pratimą kuo dažniau. netrukus pastebėsi, kad tavo sąmonėje vykstantys procesai prikausto dėmesį daug labiau, negu upė ar filmas. Be to, jų stebėjimas suteikia daug daugiau palaimos ir laisvės.
Pagaliau argi galima pasakyti, kad žmogus yra gyvas, jei jis nepažįsta savo paties minčių ir savo reakcijų į jas?
Sakoma, kad gyvenimas be pažinimo nėra vertas paties savęs, Kažin ar jį apskritai galima pavadinti gyvenimu: greičiau tai mechaninė roboto egzistencija, miegas, nesąmoninga būsena, mirtis – visa tai vadinama žmogaus gyvenimu!
Stebėk, tyrinėk, klausinėk ir ieškok atsakymų, ir tavo protas, nusimetęs visas priedangas ir riebalų sluoksnius, taps gyvas, aštrus, budrus ir aktyvus. Tavojo kalėjimo sienos ims byrėti, kol sugrius tavo įvaizdžių šventykla, ir tau atsivers galimybė nevaržomai ir autentiškai pažinti daiktus ir tikrovę.
A. de Mello. Kvietimas mylėti.
Paruošė Rasa V. ir Egidijus C.