Pažvelgę, kas vyksta mus supančioje gamtoje, išvystame pasaulį, kuris iš prigimties nuolat duoda ir gauna, ima ir paleidžia. Mes prisideriname prie to universalaus srauto, kai darome tą patį – kai suvokiame, kad reikia pasidalinti tuo, kas buvo mums duota.
Gyvenime jums buvo duoti tam tikri ištekliai – tai gali būti geros progos, pinigai, ryšiai, talentai arba materialios gėrybės. Jums buvo patikėtos šios dovanos. Dalindamiesi ir deramai naudodamiesi tuo, ką gavote, jūs gyvenime savaime gausite daugiau. Kodėl taip yra? Paprastai tariant, jei įrodote, kad jumis galima pasitikėti, ir išmintingai naudojate vidinius ir išorinius išteklius, visata jums duos dar daugiau.
Apie tą patį principą kalbama paslaptingoje „talentų“ parabolėje, kur Jėzus lygina trijų tarnų, kurie gavo pasaugoti talentus, kol jų šeimininkas išvykęs į kelionę (talentas tais laikais buvo piniginis vienetas). Šeimininkas grįžęs sužino, kad du tarnai – vienas, kuriam jis davė penkis talentus, ir kitas, gavęs du talentus, padvigubino gautus pinigus. „Gerai, – pasakė jiems šeimininkas. – Kadangi buvote ištikimi mažuose dalykuose, aš jums pavesiu didelius.“
O trečiasis tarnas, kuris gavo tik vieną talentą, prisipažįsta, kad jį užkasė, baimindamasis dėl jo saugumo. Šeimininkas priekaištauja jam, jog nerado geresnio būdo panaudoti pinigus: jei jis būtų paleidęs pinigus į apyvartą, būtų gavęs palūkanas. Tada įsako atimti pinigus iš to žmogaus ir atiduoti tarnui, kuris uždirbo daugiausia, sakydamas: „Kiekvienam, kuris turi, bus duota, ir jis turės su pertekliumi.“
Šią prasmingą ir kiek mįslingą metaforą nesunkiai suprasite, jei pažvelgsite į ją kaip į dvasinio meno duoti ir gauti pamoką. Kiekvieną jį kviečia pažvelgti į savo širdį ir paklausti savęs:
„Ką darau su savo „talentais“? Ar slepiu juos, ar tinkamai naudoju, kad mano įtakos rate jis duotų vaisių? Ar savanaudiškai pasilaikau paskolintas dovanas, ar laisvai atiduodu jas ir atgal gaunu dar daugiau?“
Patricia Spadaro. Menas mylėti save.
Paruošė Rasa A.
