Paradoksas? Taip. Bet nors kartą reikia prabilti ir apie tai.
Pasaulis pilnas išminčių, siūlančių mums tobulus idealaus gyvenimo modelius, į visas puses žarstančių patarimus, “moksliškai pagrįstas” rekomendacijas. Jie dalinasi “amžinosiomis tiesomis” ir drabstosi “visaapimančia meile”.
Gal tai ir nieko blogo: kaip taisyklė, už tai neprašoma jokio materialaus užmokesčio, pakanka facebookʹe paspausti “dalintis” ar “patinka” nuorodas ir baigtas kriukis. Susipažinę su tokia “amžinąją tiesą”, pasijuntame pakylėti, viduje dažnai kažkas suvirpa, priartėjame prie Tiesos ištakų. Pozityvu. Tik, ar tikrai?…
Neseniai internete susiradau Dalai Lamos paskaitą apie mūsų asmeninių priešų įtaką mūsų gyvenimams. Nesigilindamas pasakysiu, kad paskaitos esmė buvo tokia: priešai, gyvenimo sunkumai, verčia mus tobulėti, keistis, todėl jie yra mūsų mokytojai ir, iš esmės, mums nesuvokiamas gėris. Žodžiu, nebūtų, kas bizūnu plaka, neišmoktume greitai bėgioti. Logiška? Taip. Tik man, bedieviui ir iracionaliam smegenų įdarbintojui, na, niekaip galas su galu nesueina: jei jau priešas ir gyvenimo sunkumai yra toks geras dalykas ir bene vienintelis mūsų progreso varovas, kodėl gi ponai vienuoliai taip jaukiai įsikūrę žaliuose kalnų vienuolynuose, nuostabiuose ašramuose? Juk ten taip sunku pajusti mūsų progreso, tobulėjimo skatintojus – gyvenimo sunkumus ir išorės priešus! Manau, gyvenimas šalia Delio, ar kurio kito Indijos didmiesčio, viešųjų tualetų, būtų pati ta vieta, suteikianti begalinius mus tobulinančius sunkumus… Žinoma, žinoma, lieka dar mūsų vidaus priešai, kurie mus gali kankinti, net gulbių pūkų pataluose besivartant ir pieno upėse besimaudant. Gal paskaitos esmė tame ir slypėjo?
Kodėl abejoju visame pasaulyje taip žinomu žmogumi, jo tikrai išmintingais pastebėjimais, mintimis?
Kaskart vis sunkiau suvokiu: kam gi visi tie pamokslai reikalingi? Vaikas klauso savo tėvų pamokymų, mėgsta jam sekamas pasakas, bet vieną dieną jis užauga ir pradeda gyventi savo gyvenimą, vadovautis savo galva. Taip, mus žmones, galima prilyginti vis dar nesuaugusiems vaikams ir galima mus mokyti, mokyti, mokyti… Labiau už mus mokytų bus visada, bet ar jie išmokys mus GYVENTI MŪSŲ GYVENIMUS?
Mano dėmesį dažnai patraukia laukinių gyvūnų gyvenimai. Tai švarūs, minčių ir jokių “tiesų” nesuteršti, tačiau, galima teigti, tobuli ir laimingi gyvenimai. Taip, voveraitė niekada neparagaus nuostabių razinų, užlietų medumi ir sumaišytų su muskato riešutais. Ir jai to nereikia. Kankorėžių sėklos ir lazdynų riešutai jai – ir pusryčiai, ir pietūs ir vakarienė. Desertas ir užkanda. Žiemą ir vasarą. Visada. Tai – tobulas maistas voverei. Kaip laukinė gazelė – tobulas maistas liūtui, o vešli žolė – karvei. Mes galime šiuos gyvūnus pavaišinti įvairesniais patiekalais: voveraitei mestelti saują sausainiukų, liūtui pakišti rūkyto kumpio gabalą, o karvutei pasiūlyti saldžių obuolių. Taip, šie gyvūnai suvalgys ir tai, gal būt jiems toks maistas pasirodys dar skanesnis. Po kiek laiko jau ir jie patys pradės ragauti tai, ko neragavo niekada ir taip savo racioną išplės iki begalybės. Tik, nežinia iš kur atslinks ligos, pablogės savijauta. Gyvūnai jau bus užmiršę, kuo jie anksčiau maitinosi, pradės ieškoti vis naujų ir naujų patiekalų, kurie pagerintų jų sveikatą ir taip papuls į amžinąją karuselę. Kažkas panašaus vyksta su Tiesos paieškomis. Kadaise mes žinojome, kas ir kaip, tačiau vis atsirandantys “išminčiai” mums pateikdavo vis įdomesnių gyvenimo receptų, pamesdavo vis įmantresnių “patiekalų”. Šiai dienai milijonų milijonai pranašų mums gali papasakoti, kaip ir ką daryti, kaip gyventi, ko siekti, kokius tikslus turėti ir kaip į juos žiūrėti… Tik, niekaip negaliu stebėti, kad mane suptų vis laimingesni žmonės. Jų nedaugėja, arba daugėjant gyventojų skaičiui, daugėja taip neproporcionaliai mūsų populiacijai, kad, iš esmės – mažėja.
Tad, kam tie receptai, naujos ir senos “gyvenimo tiesos”? Gal, paprasčiausia, gyvenkime? Gyvenkime taip, kaip mums liepė pati Gamta, Dievas? Išalkome – valgykime, pavargome – ilsėkimės. Mylėkime, džiaukimės, liūdėkime, kentėkime, kartais pykimės, kartais nekęskime. Elkimės taip, kaip mums sako mūsų širdis, kaip mes juntame, kad turėtume elgtis, kaip sako mūsų nuojauta, intuicija. Kiekvienas iš šalies pateiktas “pamokslas” – sujaukia mūsų mintis, kurios, tarsi didelė geležinė siena, uždengia mums mūsų gyvenimus, mūsų realybę.
Keli patarimai
Ieškantiems kelio: jūs jau juo einate.
Siekiantiems tikslo: siekti tikslo ir yra jūsų tikslas.
Bandantiems neprisirišti: jūsų pastangos nei prie nieko neprisirišti, yra prisirišimas prie šių pastangų.
Trokštantiems meilės: mylėkite!
Perskaičiusiems šį straipsnelį: nusispjaukite ir gyvenkite savo gyvenimą!
Saulius Veržikauskas
Paruošė Rasa V.
