Sekmadienio ryto laikraštis lūkuriavo savo eilės šalia kavos puodelio. Akis užkliuvo už vieno žodžio straipsnio pavadinime – „…aiškiaregys…“. Mmmm, pasidarė įdomu, nes pirmą kartą šis žodis šis nušvito kita prasme – ko reikia norint sugebėti kiekvieną dieną aiškiai aplinką regėti? Kaip paprasta. Nusišypsojau sau nuo tokio atradimo. Nusprendžiau: praregėti ir į pasaulį aiškiom akim regėti.
Linksmumas prasidėjo kitą rytą, kai paaiškėjo – ne taip jau paprasta pasaulį aiškiom akim stebėti.
Pirmadienio rytas išaušo vėjuotas ir darganotas. „Šlykštus oras“ pagalvojau ir sustabdžiau save. Ar oras iš tikrųjų šlykštus? Juk noriu būti aiškiarege, todėl turiu matyti be savo nuostatos, matyti taip, kaip yra iš tikrųjų. Pažvelgiau pro langą į darbą skubančius praeivius. Kad oras šlykštus rodė tai, kad visi praeiviai gūžėsi savo pilkuose, ruduose ir juoduose paltuose, striukėmis čiurleno upeliukai vandens. Veidai buvo rūškanoti. Vadinasi, oras tikrai šlykštus?! Bet… iš už kampo išniro ugnine šukuosena pasipuošusi mergina, su raudona rankine, geltonom kojinėm ir violetinėm pirštinėm. O siaube… ji… pliaupiant negailestingam lapkričio lietui, žvarbiam rudeniniam vėjui taršant jos ugnines garbanas… šypsojosi…
Su nuostaba sekiau ją akimis. Žvelgiant į besišypsančią praeivę, šlykštus rudeninis rytas suspindo rudeninėmis spalvomis: kur ne kur dar buvo likęs auksinis lapas, kur ne kur dar buvo likusios ir žolės, dar nesulesiotos šermukšnio uogos net išsišiepė spalvotai praeivei.
Nieko nesuprantu! Kodėl ir man, ir kitiems šio rudeninio ryto praeiviams, norėjosi gūžtis ir kuo greičiau iš taško A atsidurti taške B, o margaspalvei praeivei nei skubėt norėjosi, nei gūžtis reikėjo. Ją sveikino auksiniai klevo lapai, žolės ploteliai ir šermukšnio uogos. Ką regėjo ši praeivė ir ko aš nepastebėjau? Įdomu.
Pravėrusi duris į lauką, nusiteikiau šypsotis lapams, žolei, uogoms, pažvelgt į rytą kitomis akimis. Bet… pasirodo ne taip jau paprasta tai buvo padaryti. Aiškiaregystė – sudėtingas menas, kai vėjas kandžioja žandus, lietus skalauja batus, kai vis galvoji – koks šlykštus oras. Prisiminiau vieno rašytojo žodžius: „Dažnai mes žinome apie žvaigždes, karus, kas vyksta kitoje šalyje, bet net nepastebime gėlės, pražydusios kieme!“ Na, štai ir supratau! Aiškiaregystė – tai gebėjimas matyti aiškiai tai, kas tave supa šią akimirką! Matyti tikrai, be nuostatų ir požiūrio, matyti spalvom auksinėm, nešlykščiom. Ar tai ir yra aiškiaregystės dovana?
Diana Beliakienė, andragogė, trenerė, Pasitikėjimo savimi stiprinimo programos II dalyvė
Paruošė Valdona J. Ž.
