Dieviškumas tvyro aplink tave (trisdešimt pirmoji meditacija)

Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.

Anksčiau ar vėliau bemaž kiekvieno žmogaus širdyje atsiranda šventumo, dvasingumo, Dievo (galima vadinti, kaip nori) troškimas.

Tai šen, tai ten išgirsi mistikus kalbant apie tai, kad dieviškumas ranka pasiekiamas, kad jis tvyro visur aplinkui mus ir jis vienintelis gali padaryti mūsų gyvenimą prasmingą, puikų ir turtingą.

Dauguma žmonių miglotai įsivaizduoja, kas yra dieviškumas. Jie nagrinėja dvasinę literatūrą, konsultuojasi su mokytojais ir guru, siekdami išsiaiškinti, kaip įgyti šią sunkiai apčiuopiamą savybę, vadinamą šventumu ar dvasingumu.

Žmonės eksperimentuoja, bando įvairius dvasinio tobulėjimo metodus ir technikas. Po ilgamečių nevaisingų pastangų jie nusivilia ir nuliūsta, nesuprasdami, ką darė ne taip. Dažniausiai jie kaltina save.

Jie taria sau, kad jei būtų reguliariau praktikavę savąsias technikas, jei būtų rodę didesnį įkarštį ir pastangas, jiems būtų pavykę pasiekti tai, ko taip troško. Tačiau, ar jie žino, ką iš tiesų jiems būtų pavykę pasiekti? Jie neturi aiškaus suvokimo, kas yra tas šventumas, kurio jie siekia, tačiau neabejotinai žino viena – jų gyvenime tebevyrauja sumaištis, jis tebėra kupinas nerimo, nesaugumo, baimės, pavydo, kerštingumo, godumo, ambicijų, pastangų valdyti ir manipuliuoti kitais. Tad ir vėl su nauju įkarščiu jie griebiasi vienokių ar kitokių darbų ir pastangų, kurie jų supratimu, turėtų padėti jiems pasiekti išsvajotą tikslą.

Tačiau jie niekuomet nestabteli apmąstyti paprasto fakto: jų pastangos niekur neveda!

Jos tik viską apsunkina, kaip apsunkina padėtį gaisro gesinimas ugnimi.

Pastangos, kaip jos bepasireikštų – prievarta, technikos lavinimu, dvasinėmis pratybomis, įpročių formavimu, neskatina dvasinio augimo ar kokių nors asmenybės pokyčių!

Geriausiu atveju jos slopina ir slepia ligos priežastis.

Pastangos gali pakeisti elgesį, bet negali pakeisti asmenybės.

Pasvarstyk, kokią galvoseną išduoda klausimas: „Ką turiu daryti, kad tapčiau šventas?“

Ar tas klausimas nepanašus į šiuos: „kiek pinigų turiu pakloti, norėdamas kažką nusipirkti? Ko turėčiau atsisakyti? Kokios disciplinos turėčiau laikytis? Kokią meditaciją turėčiau praktikuoti, kad įgyčiau atitinkamą dvasios būseną?“ Įsivaizduok vyriškį, kuris nori užkariauti moters širdį ir, stengdamasis ją sužavėti, keičia savo išvaizdą ir elgseną, augina raumenis ir taiko kitokias technikas, kad ją sužavėtų.

Iš tiesų, aplinkinių meilę ir pasitikėjimą galima užkariauti ne praktikuojant tam tikras technikas, o paprasčiausiai pasižymint tam tikromis savybėmis. Deja, jos niekuomet neįgyjamos pastangų ar technikų dėka. Lygiai tas pats yra su dvasingumu ir šventumu. Žmogui jį suteikia ne veiksmai ir ne pastangos.

Šventumas nėra prekė, kurią galima nusipirkti, ar prizas, kurį galima iškovoti. Tai tiesiog dvasinės būsenos ar dvasinio pasikeitimo atspindys.

Šventumas nėra pasiekimas, tai Dievo malonė. Malonė, kurios esmė yra sugebėjimas žiūrėti, stebėti, matyti ir suvokti:

a)   jei suvokimo žibinto šviesoje nuolatos stebėsi save bei tave supantį pasaulį;

b)   jei savo atspindį suvokimo veidrodyje regėsi taip, kaip matai savo veidą paprastame veidrodyje, t.y. aiškiai, ryškiai ir tiksliai, be menkiausių priedų ar iškraipymų;

c)   jei sugebėsi stebėti šį atspindį neteisdamas ir savęs nesmerkdamas, tu patirsi savyje vykstančius nuostabius pokyčius. Tu negalėsi šių pakyčių kontroliuoti, jų planuoti arba nuspręsti, kada ir kaip jie turi įvykti.

Būtent toks neteisiantis suvokimas gydo žaizdas, vykdo vidinius pokyčius ir skatina dvasinį augimą. Tačiau tik jam vienam žinomu būdu ir jam vienam žinomu laiku.

1.   Privalai atpažinti savo reakcijas ir santykius su aplinka. Kiekvieną kartą, kai susiduri su žmogumi, atsiduri gamtoje ar patenki į bet kokią gyvenimo situaciją, tu spinduliuoji įvairiausias emocijas, tiek teigiamas, tiek neigiamas.

2.   Tyrinėk šias savo reakcijas, stebėk jų pavidalą, bandyk atsekti, iš kur jos kyla, tačiau tai daryk savęs nekaltindamas ir nesigrauždamas, nepamokslaudamas sau, netgi nenorėdamas šių reakcijų atsikratyti ar jas pakeisti. Tai ir viskas, ko reikia, kad tavo širdyje išdygtų šventumo daigas.

Tačiau, ar suvokimas pats savaime nėra pastanga?

Nors kartą betarpiškai suvokęs tikrovę, suprasi, kad suvokimas nėra pastanga, o greičiau didelis malonumas ir džiaugsmas, panašus į tą, su kuriuo vaikas eina pažinti pasaulio. Nes, netgi nemalonių dalykų suvokimas atneša džiaugsmingą išsilaisvinimo pojūtį. Patyręs suvokimo stebuklą, suprasi, kad gyvenimas be suvokimo nevertas paties savęs – toks jis pilnas kančios, tamsos ir nevilties.

Jei suvokimo kelio pradžioje patirsi tingulį ir dvasios vangumą, neprievartauk savęs. Prievarta jau yra pastanga. Tiesiog pasistenk stebėti savo tingulį neteisdamas ir savęs nesmerkdamas. Tuomet suprasi, kad suvokimas reikalauja ne daugiau pastangų, nei jų prireikia įsimylėjėliui nueiti pas savo mylimąją, išalkusiam suvalgyti savo maisto porciją ar alpinistui pasiekti išsvajotą kalno viršūnę. Sunaudota daugybė energijos, gal netgi patirta didžiulė fizinė įtampa, tačiau tai juk ne pastangos, o džiaugsmingas veržimasis pirmyn! Galima sakyti, kad suvokimas yra veikimas be pastangų.

Ar suvokimas suteiks tau šventumą, kurio taip trokšti? Ir taip, ir ne. Aišku viena – apie tavo šventumą tu niekuomet nesužinosi! Tikrasis šventumas – ne tas, kuris įgyjamas įvairių metodikų, pastangų ir valios pagalba, – taigi tikrasis šventumas nėra savivokos objektas. Iš tikrųjų šventas žmogus negali turėti nė menkiausio įtarimo apie savo šventumą. Be to šis klausimas pasidaro visiškai neaktualus: įgijęs šventumą, tu neturėsi nė mažiausio noro būti šventas, kadangi tavo gyvenimas pamažu pasidarys visavertis, džiaugsmingas, persmelktas suvokimo. Tau pakaks vieno vienintelio dalyko – nuolatinio ir neblėstančio sąmonės budrumo. Nes būdraujančios akys regės sugrįžtant Išganytoją. Ir tuomet niekas, visiškai niekas – nei saugumas, nei meilė, nei priklausymas kažkam, nei kūno ar dvasios grožis, nei valdžia, nei galia, nei šventumas – tau daugiau neberūpės!

A. de Mello. Kvietimas mylėti. 

Paruošė Egidijus C. ir Valdona J. Ž.