Šį straipsnį parašė Ežiukėlis Išmintingasis, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Vaikų darželyje niekad nemiegodavau pietų miego. Mąstydavau lovoje, ką gi veiksi. Vienas dažnai pasikartojančių ir labiausiai gąsdinančių apmąstymų buvo apie gyvenimo prasmę. Tiksliau, apie jos nebuvimą. Mane šokiravo tas užburtas beprasmybės ratas – nieks negyvena gyvenimo: kol esi vaikas, augi, mokaisi ir tik ruošiesi gyvenimui; vos tik suaugi, skubi sukurti šeimą ir tada jau gyveni dėl vaikų, sakydamas, kad gal mūsų vaikai turės geresnį gyvenimą; paskui, kai išaugini vaikus ir anūkus, sakai, kad gyvenimas jau pasibaigė. Tai mano, kaip vaiko, galva neišnešė – kada gi apskritai gyvenama? Jei visą gyvenimą tik arba ruošiesi gyvenimui, arba gyveni dėl vaikų, arba jau esi gyvenimą atgyvenęs. Negi gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės, kad jo negyvenama? Šios mintys nedavė man ramybės ypač 5–6 gyvenimo metais. Jos kėlė man baimę dėl gyvenimo beprasmybės.
Kai suaugau, labai stengiausi atrasti gyvenimo prasmę ir gyventi prasmingai. Šios intensyvios paieškos vyko nuo 18 iki maždaug 28 metų. Visą tą laiką labai slėgė nepakankama prasmė visko, ko ėmiausi, kur dalyvavau, ką mačiau kitų gyvenimuose. Niekur nemačiau tikros prasmės. Nemačiau pavyzdžių, kai žmonės tikrai iš esmės laimingi gyvenimu. Visur tik kažkoks pareigų vykdymas, duoklė kažkam. Kol vieną dieną labai stipriai suvokiau, kad man pusėtino gyvenimo nereikia, kad aš gyvensiu gyvenimą apsčiai (tuo metu dar buvau labai nebrandi ir vis dar vadovavausi juoda balta, arba viskas arba nieko principu). Taigi, ne „norėčiau gyventi gyvenimą apsčiai“, o aš „tikrai gyvensiu gyvenimą apsčiai“. Tas buvo labai stipru ir aišku. Tik visiškai neaišku, kaip tą apstybę pasiekti.
Gyventi apsčiai reiškia priimti ir visiškai išgyventi kiekvieną gyvenimo akimirką. O tų visiškai išgyventų akimirkų suma ir yra gyvenimo apstybė.
Paieškoms užtrukau dar keletą metų. Kol vieną dieną gavau labai aiškų ir užtikrintą apšvietimą (o kartu ir pajėgumą tai įgyvendinti), kad gyventi apsčiai reiškia priimti ir visiškai išgyventi kiekvieną gyvenimo akimirką. O tų visiškai išgyventų akimirkų suma ir yra gyvenimo apstybė. Iki to laiko jau buvau supratusi, kad gyvenimas yra iš esmės geras ir viskas, kas vyksta, yra gera. Taigi, priimti ir visiškai išgyventi kiekvieną gyvenimo akimirką reiškia patirti kiekvienos duotos akimirkos gėrį, už tą akimirką dėkoti, mėgautis ja.
Kiekvienos akimirkos išgyvenimas savaime išmokė nuolatos dėkoti. Kai dėkoji, tai pastebi dovaną, o kai pastebi dovaną – tik tada ją ir gauni.
Iki to laiko daug dalykų priimdavau kaip savaime suprantamus, nesusimąstydama, nedėkodama už juos (apskritai nemokėjau dėkoti), taip jų nepastebėdama ir jų negaudama. Kiekvienos akimirkos išgyvenimas savaime išmokė nuolatos dėkoti. Kai dėkoji, tai pastebi dovaną, o kai pastebi dovaną – tik tada ją ir gauni. Atsirado tiek daug dovanų, kurių anksčiau niekada nematydavau – tiek daug, kad net kvapą gniauždavo. Ir kur jos visos anksčiau slėpėsi? Kiekviena gyvenimo akimirka tapo dovana, o suma – dovanų apstybė. Supratau, kad mano pašaukimas yra gyventi gyvenimą apsčiai, juo džiaugtis, mėgautis gyvenimu, sąmoningai. Čia ir yra mano gyvenimo prasmė – gyventi gyvenimą apsčiai.
Ežiukėlis Išmintingasis, Pasitikinčios savimi Lūšies V dalyvė.
Paruošė Justina K. (redagavimas) ir Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
