Kančia yra tokia nepriimtina mūsų prigimčiai, kad mes ją visada suvokiame kaip prievartą.
Dar viena jos privilegija – niekada neprivalo duoti pasiaiškinimų ir laikytis logikos.
Mūsų pasipriešinimas skausmui yra dar didesnis, kai matome jį užpuolant nekaltus žmones, pavyzdžiui, vaikus arba tuos, kuriuos mylime. Kai kurie įvykiai ypač žiaurūs, nes jie yra išpuolis prieš mūsų jausmus, kad jie beatodairiškai žudo tai, kas mums brangiausia.
Skausmas eina savo keliu ir visiškai nekreipia į mus dėmesio. Tada gali atsitikti, kad širdis užkietėja ir darosi neteisi. Atsisakoma pripažinti tą gėrį, kuris vis dėlto mums lieka, šviesos žiburėlius, kurie rodo išėjimą arba būdą tai kančiai pakelti. Pasiduodama nevilčiai. Man ateina į galvą keletas Pèguy eilučių: „Lengva yra pulti į neviltį/ ir tai yra didžioji pagunda“. Tikrai, nusivilti yra lengva, tereikia pasiduoti.
Skausmas neatsiklausia, nepaiso prieštaravimų, neina į derybas; jis įsitvirtina mūsų kūne ir gyvenime, visai nesirūpindamas, kad viską savo kelyje nusiaubia.
Neretai apkaltinamas pats Dievas ir kviečiamas duoti ataskaitą, kodėl leido įvykiams pasukti tokia linkme. „Jeigu Dievas yra, kodėl…? Jeigu tiesa, kad daro stebuklus… Jeigu yra Tėvas, kaip mes buvome mokomi… Jeigu tiesa, kad mato viską… kad nė plaukas nenukrinta be jo žinios… Kam aš meldžiuosi, kai meldžiuosi? Kodėl apskritai reikia melstis? Ką aš tau blogo padariau, kad mane taip nubaudei? Kur ligoninėje yra Dievas?“ Niekas taip nepaslepia Dievo veido kaip kančia.
Giuseppe Colombero. Vidinio išgijimo kelias: kad geriau sutartume su savimi.
Paruošė Aurelija K. ir Janina D.
