Tad visai natūralu, kad ligonis rūpinasi vien tik savimi ir savo liga. Jis negirdi ir nemato nieko kita, išskyrus tai, kas jam skauda. Todėl lankant ligonį arba apskritai sutikus kenčiantį žmogų, privalu sukoncentruoti pokalbį į jį, pripažinti jį pagrindiniu susitikimo veikėju, patvirtinant, kad šiuo metu yra svarbu tik jo skausmas ir sveikatos atgavimas.
Pirmas klausimas, kurio tikisi tas, kuris blogai jaučiasi, visada yra tas pats: „Kaip jautiesi? Ką jauti? Kaip praėjo diena?
Drauge tai yra nuoširdus ir apdairus būdas leisti jam bent truputėlį sumažinti jį dusinančią nerimo įtampą, savotiškas emocijų „nuleidimas“. Pirmas klausimas, kurio tikisi tas, kuris blogai jaučiasi, visada yra tas pats: „Kaip jautiesi? Ką jauti? Kaip praėjo diena?“ Ir jeigu būsime bent truputį dėmesingi, galėsime pastebėti, kad jam labai mažai rūpi to paties paklausti kitų.
Skausmas be galo susiaurina ligonio interesų ratą. Iki tam tikros ribos tai yra normalu, nes tai kyla iš sveiko gynybinio taupymo, kuris visą turimą energiją sutelkia žalai sumažinti. Svarbu, kad tokia elgsena nevirstų visišku atsiribojimu nuo kitų ir nuo tikrovės, nes tai reikštų asmenybės užgesinimą iki visiškos nemeilės. Ligonis, kuriam niekas nerūpi, niekas neegzistuoja ir nebedomina, vidujai jau yra miręs. Kitų atmetimas labai greitai virsta savęs atmetimu. Kai kitas tampa svetimas, labai greitai tampama svetimšaliu sau pačiam.
Kitų atmetimas labai greitai virsta savęs atmetimu. Kai kitas tampa svetimas, labai greitai tampama svetimšaliu sau pačiam.
Vidinės sveikatos apsaugojimas, kaip ir tiesos ieškojimas, yra darbas, kurio neįmanoma atlikti vienam, bet tik drauge.
Taip kiekvienas pacientas suasmenina savo ligą, ją išgyvena savaip, nes ji paliečia jo unikalų savitumą, jo jausmų, darbinės veiklos, ateities planų kontekstą, kuris gali būti panašus į daugybės kitų žmonių, bet niekada lygiai toks pat. Todėl nėra dviejų vienodų ligonių.
Giuseppe Colombero. Vidinio išgijimo kelias: kad geriau sutartume su savimi.
Paruošė Aurelija K. ir Janina D.
