Mano jausmai nusprendžia, kokioje tikrovėje gyvensiu?

Atrodo logiška, kad žmonėms derėtų valdyti jausmus. Tačiau tai prieštarauja „sveiko proto“ pamokslams apie tai, kaip turime elgtis su emocijomis. Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad, siekiant atsikratyti pykčio, reikia ne ko kito, o tikro įniršio protrūkio. Arba kad, norint išlieti liūdesį, būtina kaip reikiant išsiverkti.

Tokie įsitikinimai paremti beveik dviejų šimtų metų senumo, visiškai atgyvenusia teorija apie tai, kaip veikia smegenys ir jausmai. Bandydami suprasti save, dažnai lyginame kūno funkcijas su naujausiomis technologijomis. Šiandien smegenis lyginame su kompiuteriu. Devynioliktame amžiuje vietoj jo buvo katilas. O jeigu jausmai veikia kaip katilas, neigiami jausmai gali susikaupti ir sudaryti spaudimą, kurį galiausiai reikia išleisti, kad žmogus nepratrūktų.

Be abejo, žmonėms naudinga konstruktyviai pasikalbėti apie savo patirtį ir patikėti jausmus artimam draugui; dalijamas liūdesys dažnai tampa perpus mažesnis. Jei viskas vyksta tinkamai.

Kaskart pasiekdami stiprią emocinę būseną mokome savo smegenis tą būseną patirti ir taip padarome, kad ją būtų dar lengviau pasiekti.

Tačiau beprasmiška tiesiog išleisti neigiamus jausmus į laisvę be tinkamos metodikos (pavyzdžiui, terapijos) jiems suvaldyti.

Nors smarkiai papykti būna malonu, nė vienas autoritetingas psichologas nėra radęs įrodymų, kad ašaros ar įniršis veiktų kaip saugumo ventiliai ir palengvintų naštą. Kaip tik priešingai. Dar prieš penkiasdešimt metų mokslininkai išsiaiškino, kad pykčio protrūkiai įniršį labiau didina negu mažina, o ašaros gali nutempti mus giliau į depresiją. Taip yra dėl to, kad kaskart pasiekdami stiprią emocinę būseną mokome savo smegenis tą būseną patirti ir taip padarome, kad ją būtų dar lengviau pasiekti.

Ir kitą kartą kam nors negražiai pasielgus kelyje sureaguosite dar smarkiau negu pastarąjį kartą, nes sėdėdami prie vairo ir garsiai keikdamiesi išmokėte savo smegenis pykti ant netikusių vairuotojų.

Ir kitą kartą kam nors negražiai pasielgus kelyje sureaguosite dar smarkiau negu pastarąjį kartą, nes sėdėdami prie vairo ir garsiai keikdamiesi išmokėte savo smegenis pykti ant netikusių vairuotojų. Tas pats būna, kai nuolat išsiverkiate prieš guodžiančius draugus dėl jus palikusio idioto: mokote savo smegenis patirti labai blogą būseną. Jei taip elgsitės per ilgai, smegenims pasidarys sunku iš tos būsenos ištrūkti.

Jausmų valdymas atitinka pasaulėvokos valdymą. Jūsų emocinė būsena lemia, kokią matote savo aplinką: jei bijote, matote grėsmę, jei pykstate – kliūtis, jei džiaugiatės – galimybės. Mes nesuprantame, kad visa tai tėra emociškai nuspalvinti požiūriai, ir manome, kad grėsmės, kliūtys ir galimybės yra tikri išoriniai veiksniai. Todėl suvokiame juos kaip įrodymus, kad mūsų jausmai tinkami. Keistai argumentuodami atgaline tvarka įrodome, kad turime teisę jaustis tam tikru būdu: bijome, todėl matome grėsmę. Kadangi manome, jog grėsmės tikros, t.y. pavojingos nepriklausomai nuo mūsų patiriamo jausmo, priimame jas kaip jausmą patvirtinančius įrodymus – taip dar labiau jį sustiprindami. Negebėjimas suprasti, kaip jausmai formuoja pasaulėvoką, lemia tai, kad jausmas ir realybės filtras mūsų emocinėse smegenyse nuolat stiprėja. Neperdedu sakydamas, kad nesvarbu, ar jūs tai žinote, bet jūsų jausmai nusprendžia, kokioje tikrovėje gyvensite.

Taigi, suvaldę neigiamus jausmus tik laimėsite. Atidžiai stebėkite, kada jie atsiranda, ir ieškokite kitų kelių savo jausmams. Užuot pasidavę, pasielkite priešingai. Priėmus sprendimą nesielgti pagal neigiamą jausmą, poreikis atlikti blogą veiksmą ateityje pasidarys daug silpnesnis, o kartu su juo ir atitinkamas jausmas. Nusprendę nerėkti prie vairo kitąkart taip nesupyksite. Be to, bus daug lengviau ko nors atsikratyti ir ieškoti naujų nuotykių neverkiant pas draugus.

Henrik Fexeus. Nuostabus protas. Išsamus asmenybės tobulinimo kursas. 
Nuotraukos autorius: Marius Čepulis. 
Paruošė Aurelija K. ir Janina D.