Šį straipsnį parašė Gilė Ąžuolo, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė.
Aš mylėjau narcizą ir įsipainiojau į jo spąstus, tačiau man pavyko iš jų išsilaisvinti. Gal kam nors mano patirtis bus naudinga, o gal atvers akis?
Šiandien vaikštinėdama prieššventinėmis nuotaikomis gyvenančio miesto gatvėmis, mintyse nusikėliau į laikotarpį prieš metus, pagalvojau, kuo tada gyvenau ir kokia buvau. Atmintyje iškilo vienas prisiminimas, ir akyse pradėjo kauptis ašaros.
…Prašau vyro, kad kitą dieną nuvežtų vaikus pas gydytoją, nes abu karščiuoja, reikia kuo anksčiau, kad paskirtų gydymą, o aš pati irgi sugripavusi ir nuo šiandien man nedarbingumas. Išgirstu atsakymą: „Aš tik nuo dvylikos galėsiu vairuoti, ką, pati negali nuvežti, gal invalidė?“. Kitą dieną numušu sau temperatūrą ir vežu vaikus, nes daugiau nėra kam, girtas vyras miegos iki 12-13h, gyvenu užmiestyje, tėvai be automobilio, greitosios dėl tokio atvejo kviesti nedrįstu. Nueiname pas gydytoją, stoviu vaistinėje eilėje su vaikais, perku vaistus ir staiga man pasidaro silpna, jaučiu, kad tuoj nualpsiu, pasakau apie tai vaistininkei. Žmonės sujunda, mane nuveda, pasodina, duoda atsigerti vandens, kažkas nulekia pakviesti gydytojos, kažkas ramina pasimetusius vaikus, o viena moteris manęs švelniai paklausia: „Gal Jūs paskambinkite vyrui, gal gali atvažiuoti pabūti su vaikais, kol Jus apžiūrės, arba juos pasiimti?“ Mano vaikai visą laiką stovi šalia, – trejų berniukas ir septynerių mergaitė… Staiga suvokiu, jog turiu vyrą, bet neturiu, ir pameluoju jai, kad jis komandiruotėje. Tada aiškiai dingteli, jog aš ir taip esu viena, juk realiai taip ir yra… aš ir vaikai, iš kurių vieno (sūnaus) jis nenorėjo…
Buvau moteris, kuri mylėjo per stipriai, ir, būdama tokia, pritraukiau neprieinamą vyrą.
Santykyje su šiuo žmogumi pragyvenau penkiolika metų, iš jų dešimt – santuokoje, tačiau ne visada buvo blogai. Pamenu, kai susipažinome, man iškart krito į akis jo bruožas – „jis manimi rūpinasi, mane išklauso, aš jam svarbi“. To niekada neturėjau santykyje su tėvu ir neturiu iki pat šiol. Turbūt, tai mane ir pavergė, ir aš įsimylėjau, kaip vėliau paaiškėjo – žmogų, kuris turėjo narcistinių bruožų, buvo priklausomas nuo alkoholio ir smurtavo. Buvau moteris, kuri mylėjo per stipriai, ir, būdama tokia, pritraukiau neprieinamą vyrą. Lėtai, po truputį įsisuko užburtas ratas: auganti įtampa – smurto proveržis – medaus mėnuo, ir vėl viskas iš pradžių. Porą kartų patyriau fizinį smurtą, t.y. antausius, tačiau tai nepasikartojo. Tačiau labiausiai mane palaužė psichologinės manipuliacijos, kaltės perkėlimas, tikrovės iškraipymas taip, lyg aš pati ir mano nenormali šeima būčiau kalta dėl mūsų šeimoje susiklosčiusios situacijos, naudojimasis mano pažeidžiamumu, izoliavimas nuo draugų ir šeimos ir pan. Dar neištikimybė… Na, žinoma, prisidėjo ir atsineštas šeimos modelis (mane augino despotas tėvas ir bevalė motina, o aš ją turbūt ir mėgdžiojau, nes temokėjau būti auka ir susitaikyti su situacija) bei draugių ir mamos patarimai „nekelti bangų“, nes kitos gyvena dar blogiau, ir nieko.
Nenoriu leistis į detales, nes per daug skaudu viską prisiminti ir nesinori vėl pradėti savęs kaltinti, kodėl aš taip ilgai delsiau išeiti – matyt, toks kelias man buvo lemtas. Tiesiog, neužilgo, po to įvykio vaistinėje, vyrui pradėjus psichologiškai smurtauti prieš dukrą ir pamačius iš baimės drebantį vaiką, palindusį po antklode, viduje sukilo motiniški instinktai ir pajutau, kaip kažkas nutrūko. Tada suvokiau, jog tai jau pabaiga ir metas išeiti.
Kas padėjo man suprasti, jog gyvenu toksiškuose santykiuose ir iš jų išsilaisvinti?
Kontakto su aplinkiniais žmonėmis palaikymas. Dažnai bendraudavau su kaimynėmis, šalia gyvenančiais tėvais, susiskambindavau su seserimi, tai padėdavo man neužsisėdėti toje pačioje namų aplinkoje, kur man būdavo nuolat plaunamos smegenys, jog tai aš dėl visko kalta ir jog tai aš nieko nedarau taip, kaip reikia. Dirbau, taigi palaikydavau ryšį su kolegomis ir laisvu laiku susitikdavau su draugėmis, nors ir buvo siekiama mane nuo jų izoliuoti (gyvenau užmiestyje, o visos draugės – mieste, būdavo sudėtinga suorganizuoti vaikų priežiūrą).
Psichoterapija. Ji padėjo man suprasti, jog egzistuoja ir kitokie santykiai, bei padirbėti su savimi, keičiant savo lūkesčius, neprisiimant tiek daug atsakomybių ir t.t. Tai pykdė vyrą, jis sakydavo, jog darausi per daug protinga.
Pagalbos ieškojimas visais įmanomais būdais. Kai vyras pradėjo gerti, ėjau į Al-Anon, atvirus AA susirinkimus, skaičiau įvairią literatūrą. Tai man padėjo suprasti, jog reikia atskirti ligą nuo žmogaus ir nedėti jam jokių pagalvių. Kai vyras vertė mane darytis abortą, pradėjau lankyti psichoterapiją. Kai man prasidėjo depresija iki tokio lygio, jog norėjau važiuodama mašina su vaikais kur nors įsibėgėjus trenktis, – per prievartą nuvilkau save pas gydytoją ir ji paskyrė man vaistus, tuo pat metu toliau tęsiau psichoterapiją per negaliu. Kai būdavo visai blogai – skambindavau į „Moterų liniją“. Nuolat. Esu nepaprastai dėkinga kelioms savanorėms, kurios mane tiesiogine to žodžio prasme papurtė už pečių ir nuoširdžiai atkratė, vardindamos smurto rūšis, – fizinis, psichologinis, ekonominis, seksualinis, – kad aš geriau susivokčiau, kur ir kaip gyvenu ir ar tai galima vadinti gyvenimu, ir kartojo tai tol, kol aš atsikvošėjau. Nežinau, kaip ištvėriau ir kaip neišprotėjau. Dabar prisimenu viską lyg slogų sapną.
Baigdama noriu pasakyti, kad iš kreivų veidrodžių karalystės išsilaisvinti įmanoma, tačiau tam yra viena sąlyga – reikia pasiekti dugną. Ir pasiekti neužtenka, reikia suprasti, kad tai jau dugnas.
Viešumas. Prieš išeidama papasakojau viską tiems, kuriais pasitikėjau, tikėdamasi pagalbos. Ir jos tikrai sulaukiau. Tik gaila, kad papasakojau ir savo gimdytojams, kurie mane svetingai priglaudė su vaikais, tačiau po to gražia forma išvarė lauk, nes mano skyrybų scenarijus jiems neįtiko. Bet aš stipri – atlaikiau vienu metu ir skyrybų laikotarpį, ir nežmonišką gimdytojų spaudimą. Susiradau stogą virš galvos, išvažiavau iš ten ir apsigyvenau viena su vaikais. Dabar man užkabinta „šeimos gėdos” etiketė, merga su vaikais, bet šiuo metu aš esu laiminga!!!
Baigdama noriu pasakyti, kad iš kreivų veidrodžių karalystės išsilaisvinti įmanoma, tačiau tam yra viena sąlyga – reikia pasiekti dugną. Ir pasiekti neužtenka, reikia suprasti, kad tai jau dugnas. O supratimas pasiekiamas ieškant pagalbos, kadangi didžiausias smurtautojo priešas yra viešumas. Deja, kitos moterys taip visą gyvenimą ir pragyvena dugne, manydamos, jog tai norma.
Viliuosi, kad gal kažkam šis pasakojimas padės. Komentare pateiksiu 15 įspėjamųjų psichologinės prievartos ženklų sąrašą iš Caroline Bréhat knygos „Aš mylėjau manipuliuotoją“, gal kam pravers.
Penkiolika įspėjamųjų psichologinės prievartos ženklų:
1. Jis (ji) nepagarbiai kalba apie savo buvusiąsias (-iuosius).
2. Jis su jumis elgiasi ne itin pagarbiai.
3. Jis daro jums paslaugas, kurių nepageidaujate, nė neatsižvelgdamas į jūsų nuomonę, arba yra jums toks dosnus, kad tai verčia jus jaustis nepatogiai.
4. Jis trokšta viską kontroliuoti.
5. Jis turi stiprų savininkiškumo jausmą.
6. Jis niekada nebūna kaltas.
7. Jis yra egoistas.
8. Jis vartoja narkotikus ar yra priklausomas nuo alkoholio.
9. Jis verčia jus mylėtis.
10. Jis per daug skubina įvykius.
11. Jis mėgina jus įbauginti, kai yra supykęs.
12. Dvigubi standartai.
13. Jo požiūris į moterį negatyvus.
14. Jis su jumis elgiasi visai kitaip prie pašalinių žmonių.
15. Jis tiesiog mėgaujasi savo partnerės pažeidžiamumu.
Gilė Ąžuolo, Pasitikinčios savimi Lūšies 2017 dalyvė. Kalba netaisyta.
Paruošė Janina D. Iliustracijos naudojamos su CC0 licencija.
