Atsimenate tą laiką, kai turėjote galybę svajonių? Ir viskas atrodė įmanoma? Galėjote per dienas fantazuoti ir visam pasauliui garsiai pasakyti tai, ko iš tiesų norite? Paskui suaugome. O mūsų svajonės? Kas nutiko joms?
Tik gimusi svajonė būna didelė, be jokių išlygų ir vien nuo minties apie ją, kažkas viduje džiaugsmingai suspurda. Atrodo vien ja gali gyventi! Ir apie ją norisi papasakoti kiekvienam sutiktajam – pasidalinti tuo entuziazmu ir kartu pasidžiaugti. Bet paradoksas: žmonės, atrodo, padarys viską, kad sumenkintų tavąsias svajones. Padarys viską, kad įrodytų, kad to nepasieksi, to neverta siekti, ar iš to tiesiog nebus jokios naudos: nori savanoriauti Afrikoje, o tave išjuokia, nori paskirti gyvenimą didingam tikslui, o tau sako, kad nieko tu nepasieksi… Įsižiūrėjus į tuos žmones, pastebi, kad jų svajonės seniai padėtos į giliausią spintos kampą ir paliktos dūlėti. Gal todėl jie ir menkina tavąsias? O pats pradedi abejoti savo svajone – gal tikrai neverta, gal tikrai nesąmonė, gal geriau daryti ar siekti ko kito – juk vyresni žmonės žino ką kalba? Ir po truputėlį laužai ją, genėji tol, kol tavoji svajonė tampa tik šešėlis to, ko tu iš tiesų norėjai…
Ir tada tu arba atsisakai savo svajonės, arba įgyvendinęs kažkodėl visiškai nesijauti laimingas. Gal todėl, kad tai jau nebe tavo svajonė?
K.K., Pasitikėjimo savimi stiprinimo programos II dalyvė
.Paruošė Valdona J. Ž.
