„Spontaniška veikla – tai vienintelis būdas, kuriuo žmogus gali įveikti vienatvės baimę, neatsisakydamas savojo „aš“ pilnatvės, nes spontaniška jo esmės realizacija vėl sujungia jį su pasauliu – žmonėmis, gamta ir pačiu savimi.“ (Erich Fromm „Pabėgimas iš laisvės“)
Gamtoje visi gyvi organizmai nuolat juda. Bet ar nuolatinis judėjimas turi būti tik dėl išgyvenimo poreikių? Ar negalima tiesiog pabėgti nuo visko? Ar pabėgimas į save, kad vėl iš naujo atrastum ryšį ne tik su savimi, bet ir su gamta, kitais žmonėmis, pajustum buvimo džiaugsmą yra nusikaltimas?
Spontaniški poelgiai padeda geriau pažinti save, kartais tai gali virsti net kova dėl išlikimo, kurią laimėjęs pasijunti visagaliu, nors vidury nakties tik išdrįsai pasigrožėti žvaigždėmis ant ežero ledo. Nesvarbu, ar tai būtų iškyla po tiltu pliaupiant lapkričio lietui, ar kelionė pakeleivingomis mašinomis tamsią naktį, žinant tos akimirkos būtinybę – pamatyti jūrą. Tokie neplanuoti, spontaniški pojūčiai leidžia vėl pajusti, kad iš tikrųjų esi gyvas, kad rutina nėra svarbiausias dalykas tavo gyvenime.
Žinoma, skeptikai pasakytų, kad nuo savęs nepabėgsi, o problemos niekur nedingsta. Tačiau jie nėra visiškai teisūs. Tokie atsitraukimai ir pabėgimai leidžia įkvėpti gaivaus oro ir į viską pažiūrėti kitomis akimis – pasikeičia požiūris, o nuo jo juk viskas ir priklauso. Psichologai teigia, kad spontaniškas elgesys susijęs su kūrybiškumu. Juk tikrai, po pabėgimų dažnai atrandame daugybę situacijos atspalvių vietoj prieš tai buvusių juodos ir baltos kraštutinumų.
Negi meluosit ir sakysit, kad jūs neturit „atsarginių išėjimų“, kai viskas atsibosta, pasidaro tamsu ir juoda? O jei imtume ir kartais paklustume savo vidiniams reikalavimams ir truputį nuo visko atsitrauktume? Juk esam laisvi, ir turėdami batus visada galime išeiti tyrinėti pasaulio pasinerdami į savo buvimą.
Taip, žinau, pagalvojus apie visokiausius spontaniškumus galvoje gali pradėti krebždėti saugiai įsitaisiusios „sveiko proto“ kirmėlaitės. Bet ar tikrai kada nors prisiminsime kaip „protingai“ elgėmės? Ar nesugalvosim ko nors kaltinti, kad taip ir nepradėjom gyventi pagal savo vidinius poreikius?
Akvilė Sinkevičiutė, Pasitikėjimo savimi stiprinimo programos II dalyvė
Paruošė Valdona J. Ž.
