Ar pastebėjote, kaip sunku aiškiai regėti žmones? Viena yra į juos žiūrėti, kita – juos matyti, o trečia – sugebėti išlaikyti tai, ką matai savo širdies fokuse. Net tuomet, kai žmonės nejuda, jie vis tiek atrodo krutą. Atrodo, lyg plauktų vizijos lauku. Jų vaizdas svyrinėja, darosi neaiškus, nenustygsta vietoj. Lyg žiūrėtum į mėnulį per žiūronus, nenaudodamas stovo, niekaip nesulauki, kol vaizdas nustos plaukioti.
Ar pastebėjote, kaip sunku aiškiai regėti žmones? Viena yra į juos žiūrėti, kita – juos matyti, trečia – sugebėti išlaikyti tai, ką matai savo širdies fokuse.
Sunku dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų ta, kad žmonės yra didingesni ir paslaptingesni, nei gali suvokti.
Kitas sunkumas slypi tame, kad žmonės nuolatos kruta. Ne vien tik kojomis, bet ir sielomis. Žmonės yra panašesni ne į akmenis, bet į upes, nuolatos plaukiančias, besikeičiančias. Geriausias būdas matyti žmones yra šokti į upę drauge su jais ir užmegzti santykį. Tuomet mažų mažiausiai galime judėti drauge. Štai kas ir yra santykis – žmonės, judantys drauge. Tik tuomet, kai judame kartu, įmanoma surasti atokvėpį.
Pamenu, kartą mačiau vestuvių šokį. Apimtas melancholiškos nuotaikos, sėdėjau kažkur šone ir bandžiau save įtikinti, kad man smagu stebėti, tačiau žinojau, jog tai netiesa. Tik tuomet, kai atsistojau ir prisijungiau prie šokio, galėjau matyti, kas vyksta iš tiesų. Staiga aš ir šventė susiliejome į visumą. Kiekvienas atrodė virpančiai gražus. Nustebau, kad gerokai lengviau viską suvokiau šokinėdamas aukštyn žemyn. Gyvenimą regėjau aiškiau, būdamas dalyvis, o ne žiūrovas.
Mike Mason.
Paruošė Janina D.
